„Čia labai blogai su internetu, nors kelionė tobula. Ne, nieko, siųsk“, – atrašo Kornelija. Aš parašiau, ką po velniais tu ten darai. Atrašė.

/Keliavau tikrai ne tam, kad atrasčiau save, kažką suvokčiau, ateitų gyvenimo prasmės suvokimas ar dar kokia madinga nesąmonė. Išvažiavau, nes pavargau nuo kasdienybės, niekas nebesiklostė taip, kaip norėtųsi, o kur dar traumos, žiemos šaltis ir kiti nuotaikos netaisantys dalykai.

Iškeliavau pirmiausia į Tailandą su viltimi, kad pavyks pasitreniruoti ten. Turėjau seną svajonę lankyti tikrą autentišką Tailando bokso mokyklą. Na, atvažiavus teko pamiršti šitą, nes ten šitas sportas tapęs mados dalyku, ko turtingi vakariečiai atkeliauja šiaip sau pabandyti. Mano lietuviški finansai neleido lankyti turistams skirtos mokyklos, o vietiniai baltaodės ir dar moters, nekalbančios tajų kalba ir dar su gerai nesugijusia po lūžio pėda, tikrai nebūtų įsileidę į savo ratą. Tad teko svajonę atidėti, o kad nebūtų taip liūdna, norėjosi apskritai dingti iš Tailando.

Taip pakampiais atsidūriau Vietname, iš kur ir rašau šitą istoriją. Ne, po kelių mėnesių Pietryčių Azijoje netapau kitas žmogus, neatradau religijos, gyvenimo prasmės ir tikrai neketinu grįžti ir mokyti visų, kaip jiems reikia gyventi. Vienintelis dalykas, ką iš tiesų duoda ilgai trunkančios kelionės kitoje pasaulio pusėje, yra savarankiškumas ir atsakomybė.

Lietuvoje ar Europos ribose to nepajusi, nes visada bus kažkas, kas galės padėti, pažįstamoje kultūroje niekada nebūsi vienas, svetimas ir nesuprastas. Priešingai negu čia. Išmokau, kad galiu pasikliauti tik savimi, kad viską būtina planuoti, bet reikia turėti dar kelis planus atsargai, kad neverta užsikabinti už smulkmenų, kur kas svarbiau visuma.

Galų gale, dabar nebe taip baisu tai, ko iki šiol vengdavau ir nemėgdavau, nes tiek kartų teko per save perlipti, kad didelė dalis baimių tiesiog pasimiršo. Aišku, skamba banaliai visos šitos įžvalgos, bet tai, kas atrodė taip savaime suprantama ir žinoma, tik dabar pagaliau pavyko suvokti. Tai va, tokia trumpa mano įžvalga/.

Kornelija Dūdaitė. Kieta moteris, kikboksininkė, TSPMI politikos mokslų magistrantė, iki kelionės dirbo barmene bare „Who Hit John“. Ar vis dar dirba čia pamiršau paklausti, tai galite užsukti ir patikrinti patys.

Pasidalink su savais
Tweet about this on TwitterShare on FacebookShare on Google+Pin on PinterestEmail this to someoneBuffer this page

Mes norime papasakoti tavo istoriją ir drauge sukurti daug išprotėjusių projektų!
Kūrybinės komandos ieškok: mumsidomu@miestodziungles.lt arba +370 61453292