Nuoširdžiai, tai šiek tiek pasimečiau, kaip pristatyti Dovydą Skarolskį. Aš jį „pažįstu“ kaip FB veikėją (pažįstu kabutėse, nes pamačiau sraute ir man patiko). Kiti – gal kaip amžiną TSPMI studentą, kietą komentatorių ar šiaip miesto būtybę. Vienaip ar kitaip susitikome „messengeryje“ padiskutuoti apie humorą. Ir taip, jis atsakė, ar lietuviai moka juokauti.

Pirmas klausimas – humoras jūsų gyvenime. Kada atsirado, iš ko kilo ir kaip transformavosi. Gal įvyko ryški juoko suvokimo metamorfozė?

Juokiamės nuo kūdikystės. Šiuolaikinis mokslas sako, kad ironiją imame suprasti nuo ketverių metų. Manau, kad mano humorą labiausiai formavo „Radioshow“, „Orbitos“ ir „Ragų“ laidos, kurios buvo pilnos savotiškos ironijos ir net hardcore‘inio perspaudimo.

Mūsų humoro jausmas tikrai keičiasi. Tas pats mokslas teigia, kad esame kardinaliai skirtingi, kai mums yra 13 ir 50+ metų. Tarkime, paauglystėje juokiausi žiūrėdamas filmą „Dogma“. Prieš porą metų jį peržiūrėjau iš naujo – banalus, kvailas ir nežiūrėtinas filmas.

Tai kas jums juokinga?

Juokinga yra tai, kas man įdomu. Jei palygintume, tarkim, skirtingų sričių darbuotojus ar studentus, pamatytume, kad jų humoras labai skiriasi. Man įdomūs yra labai įvairūs ir kartais net labai keisti dalykai. Dėl to juokčiausi iš dalykų, kuriuose tai atsispindi.

Skarolskis tapo brandu, bet sunkiai apibrėžiamu.

Pavardė, kaip brend‘as, turi tas pačias problemas, kaip ir kiekvienas brend‘as. Ji gali atsibosti, o kad neatsibostų, reikia vaikytis populiarumo ir naujo turinio. Vienam žmogui neįmanoma vienu metu vaikytis populiarumo ir metų metus daryti gerą turinį. Matome, kaip vienos pavardės-brend‘ai kyla, o kitos nyksta. Geriau, mano pavardė liktų pavarde.

Tai ko iš Skarolskio reikia/galima tikėtis?

Teologija turi keistą atšaką – apofatinę teologiją, kuri nesako, koks Dievas yra, jis sako, koks Dievas nėra. Į šį klausimą man irgi lengviau atsakyti per neigimą. Iš manęs galima tikėtis visko, kas nepamina to, kas išties man vertinga. Jei Vytautui Šustauskui leisite būti antro pagal dydį miesto meru, galima tikėtis bet ko – net ir šlapinimosi į fikusą savo kabinete. Panašiai, nors ir kiek kitaip, ir su manimi.

Bendras klausimas – iš ko juokiasi lietuvis?

Iš įvairių dalykų. Kaip ir kiekvienas amerikietis, rusas ar žydas. Kaip ir kiekvienas katalikas ar ateistas. Vyras ar moteris. Krepšinio žaidėjas ar profesionalus biurgerių degustatorius. LRT portalo redaktorius ar hipsteris. Konservatorius ar komuniaga. Yra kažkiek universalaus humoro, bet kiekviena mūsų fizinė, psichologinė ir asmens savybė mus padaro kažkiek besiskiriantį nuo kitų. Taip skiriasi ir humoras. Gal esame labiau užsidarę ir pasyvūs. Šiaurės šalčio paveikti. Todėl dažniau linkę drebėti, o ne juoktis. Nemėgstu to pripažinti, bet dėl to paties esame kiek suicidinė tauta, labiausiai mėgstame juoktis iš degančio kaimyno tvarto. Nors gal ir tai yra gana universaloka.

Ir ar lietuviai moka juokauti?

Mokėti juokauti yra gebėti kažką priversti juoktis. Juoktis ir juokauti yra natūralu kiekvienam žmogui. Blogiausiu atveju, mes juokaujame bent savo viduje, kas juokinga bent mums patiems. Ar tai nėra mokėjimas juokauti?

Kaip pats manote, ar bendras humoro suvokimas yra aukštame lygyje?

Jis niekada toks nebus. Prieš keletą amžių Vakarų pasaulyje buvo pradėtas Apšvietos projektas, kurio variklis buvo tikėjimas, kad visi žmonės gali būti atviri žinioms ir jas įsisavinti. Jis žlugo su ne viena neigiama pasekme. To priežastis slypėjo pačioje prielaidoje, kad visi žmonės gali būti atviri informacijai ir ją įsisavinti. Kas nors sakytų, kad žmonės galėtų būti tokie, jei augtų kažkur izoliuoti ir gautų unikalios informacijos tik žiūrėdami į per ekraną farširuojamus vaizdus.

Bet mes gyvename tarp kitų žmonių. Kartais santykis su kitais žmonėmis iš principo užkerta kelią domėtis vienokiais ar kitokiais dalykais. Nors teiginys apie izoliaciją irgi yra utopinis – kiekvieno mūsų smegenys bei protas turi skirtingas ribas, todėl mes iš principo esame skirtingai atviri informacijai. Kartais vienoks humoras kažkam negali būti įkertamas iš principo, kai kam juokelis pasidarys juokingas tik po 7 sekundžių mąstymo.

Vadinasi, bendras humoro suvokimas niekada negali būti aukštame lygyje. Jis bus nebent vidutiniame ar žemame.

Sakoma, kad humorą suprasti duota tik protingesniems individams. Ką pats šiuo klausimu manote?

Intelektualų humorą gali suprasti tik intelektualūs žmonės. Tam dažniausiai reikia specifinių žinių. Čia visai taip pat, kaip ir su internetiniais memais – jei nežinai, kokias reikšmes neša vizualika arba teksto konstrukcijos, dažnu atveju esi pasmerktas likti nieko nesupratęs. Politiniai memai apolitiškiems žmonėms dažniausiai nieko nepasakys. Išskirtinai geras humoras savyje talpina keletą sluoksnių ironijos ir post-ironijos. Pastaroji yra itin sunkus dalykas. Net ginčytina, ar post-ironiją galime pavadinti kažkuo, kas yra juokinga.

Koks humoro tipas šiuo metu yra aktyviausias, o koks paklausiausias?

Humoras veikia pagal ekonominius rinkos dėsnius – aktyviausias dažniausiai būna ir paklausiausias. Žmogus yra bendruomeninis gyvūnas, bet šioje Žemėje mums duota per mažai laiko ir per daug galimų veiklų, kad galėtume su kiekvienu žmogumi rasti bendrą kalbą. Kadangi kiekvienas mūsų gali turėti iki 500 draugų (taip vėlgi sako šiuolaikinis mokslas), mes esame pasmerkti užsidaryti tam tikruose socialiniuose burbuluose.

Menkai kišuosi į mainstream‘o socialinį burbulą, todėl sunku pasakyti, koks humoro tipas šiuo metu yra aktyviausias. Gal kokio Katlerio, gal „Juokis 2017“, gal Saulėno. Ką dabar rodo per TV?

Niekada nesistengiau rašyti ar maketuoti tam, kad įtikčiau paklausiai. Darau tai, kas bent menką šypsnį sukelia man – mano humoras, jei jį jau taip galime vadinti, ieško kažkuo panašių į mane. O aš tikrai nesu standartas. Todėl man Radistų juokeliai nebus įdomūs, o štai iš kokio keliasluoksnio Algio Ramanausko klipo galėsiu juoktis ir spausti „pakartoti“ n sykių. Sumuojant tai, paklausiausias yra toks humoras, kuris remiasi daugumos žiniomis, nuotaikomis ir interesais.

Ar jūsų nenervina prastai pokštaujantys?

Manau, kad gana dažnai aš pats pokštauju prastai – juokeliai niekam kitam nesukelia juoko arba jie būna „mediniai“ ir tik dėl to juokingi. O kas nervina… Tai pokštaujantys labai primityviu lygmeniu – vienkryptis rasizmas, seksizmas, diskriminacija. „Einu, žiūriu – *****“ yra ne humoras, bet tam tikras nuosprendis. Nemėgstu kvailų žmonių.

Susitikime su Lietuvos komedijos grandais, link kur pasisuktų pokalbis?

Nežinau, ką laikome grandais. Jei Bingelį, Šilanską, vadinamąjį Maestro ir „Ambroziją“, tai nemanau, kad pokalbis kažkur išvis suktųsi. Veikiausiai, stovėtų nejudinamas. Jei su Jonu Jonka… Baisu net pagalvoti. Gal kaip nors kitaip stovėtų nejudinamas.

Pasidalink su savais
Tweet about this on TwitterShare on FacebookShare on Google+Pin on PinterestEmail this to someoneBuffer this page

Mes norime papasakoti tavo istoriją ir drauge sukurti daug išprotėjusių projektų!
Kūrybinės komandos ieškok: mumsidomu@miestodziungles.lt arba +370 61453292