Jūs net neįsivaizduojate, kiek daug veikia šis jaunuolis. Vaikinui pradėjus pasakoti apie savo patirtis, turėjau net pasitikslinti, ar jam iš tiesų 23-eji. Tačiau mano pašnekovas – ne tik veiklus, bet ir toks iškalbingas, kad vos spėjau gaudyti jo mintis. Taigi, jūsų dėmesiui – Edvinas Kopcevas. Jei padalintumėm Edvį pusiau, viena jo pusė šoktų, o kita – tvarkytų kūtvėlas!

Edvinas Kopcevas Blic klausimai

3 geriausios Tavo savybės?

Aktyvus, pozityvus, užsispyręs.

Blogiausi dalykai, kurie gali nutikti darbe?

Nepatenkintas klientas.

Kam norėtum sukurti šukuoseną?

Prezidentei Daliai Grybauskaitei, kadangi jos patarėjai jau kūriau.

Kieno plaukai visuomet atrodo puikiai?

Mano!

3 dalykai be kurių negalėtum gyventi?

Žirklių, įkvėpimo, dienos šviesos.

Kas tave įkvepia?

Žmonės, emocijos, vietos, kelionės. Visuomet stebiu, mąstau, kažką generuoju.

Papasakok, kaip atrodo Edvino diena?

Aš vėlyvas paukštis, todėl rytai man – labai sunkus metas, kartais atrodo, kad nukris galva. Dažniausiai keliuosi 10h. Jei turiu laiko, savo dieną pradedu jogos užsiėmimais. Tuomet viskas vyksta labai sklandžiai, lengviau dirbasi. „MY Studio“ salone dirbu nuo 12 iki 20h. Po darbo dažniausiai dar turiu jėgų, tad einu šokti.

Šiaip bėgimas man atneša daug gėrio ir laimės.

Edvinas Kopcevas

Kokia buvo tavo pirmoji pažintis su žirklėmis?

Buvau 15-os, kai draugas paprašė, kad jį apkirpčiau. Patiko! Vėliau pradėjau kirpti savo klasiokus ir tai buvo vienas išsiliejimo būdų. Tačiau tuo metu veikiau ir daugiau dalykų: šokau, grojau, piešiau.

Ilgą laiką blaškiausi nežinodamas, ką noriu studijuoti, o draugai vis ateidavo pas mane apsikirpti. Galiausiai nusprendžiau eiti į kirpimo kursus: pabandžiau ir tai mane užkabino.

Kartas nuo karto pasipraktikuoti važiuoju į Londoną, „Sasoon” akademiją. Ten sulaukiau pripažinimo, žmonės visai kitaip pradėjo vertinti mano darbą. Padirbęs ten, gali gauti darbą praktiškai visuose salonuose.

Taigi, dirbau viename Londono salonų: didelis žmonių „praeinamumas”, visas fashion pasaulis prieš akis. Buvo žiauriai įdomu dirbti, nes žmonių plaukai – skirtingų tekstūrų. To labiausiai pasiilgstu.

Kurį laiką gyvenau tarp Londono ir Vilniaus, protarpiais aplankydavau ir kitas šalis. Bet iki šiol esu pasimetęs, nežinau, kur mano vieta. Gavau pasiūlymą dirbti Londono centre. Vis galvoju, ar tai nėra tas pasiūlymas, kuris pasitaiko tik kartą gyvenime. Bet, kyla klausimas, ar aš išvis noriu kažką keisti?

Ir kaip sekėsi pirmosiomis darbo dienomis?

Buvo labai nedrąsu, šukos vis krito iš rankų. 3 darbo valandos atrodydavo daug, dabar 8 yra įprasta.

Kokį ryšį palaikai su klientais?

Šiai dienai turiu nemažą klientų ratą. Labai daug su klientais kalbuosi, stengiuosi valdyti situaciją. Pažindamas žmogų suprantu, kokia šukuosena jam labiau tiktų. Ir kuo toliau, tuo labiau manim pasitiki – klientės dažnai leidžia daryti ką noriu.

Mano kėdėje dar niekas nėra verkęs. Būna, kad merginos pradeda panikuoti dėl plaukų spalvos. Virš mano kėdės kabo lempa, kuri sukuria gan šaltus atspalvius, todėl visos spalvos atrodo intensyvesnės. Bet didžiausios stresuotojos po kelių dienų skambina ir sako, kad tai geriausia spalva ar kirpimas. Žmonės dažnai panikuoja, kol negauna pripažinimo iš draugų ar artimųjų.

Edvino Kopcevo kirpimas

Ar visą laiką atkreipi dėmesį į… (Net nespėjau užduoti klausimo:)

Visuomet! Anksčiau žiūrėdavau į batus, dabar į plaukus ir akis.

Egzistuoja nusistovėjęs stereotipas, kad stilistas, dizaineris ar kirpėjas yra kitos seksualinės pakraipos. Ką apie tai manai?

Toks stereotipas egzistuoja dėl to, kad šių profesijų atstovų gyvenimai sukasi apie grožį. Aš esu švelnus ne tik dirbdamas su plaukais, bet ir gyvenime. Žmonės manęs dažnai klausia apie pakraipą. Dabar visiems atsakau: man labai patinka moterys! Ir visuomenės nuomonė, kad visi vyrai turi būti drūti, man juokinga. Juk yra ir gležnesnių vyrų ir nebūtinai jie turi būti homo.

Turbūt elementaru, jog išvaizda tau ypatingai svarbi?

Man svarbu tik tai, ką vilkiu. Tačiau nežiūriu kokiais brand’ais puošiasi kiti. Prekės kaina man nėra rodiklis. Galiu nusipirkti ką nors Humanoj ir jaustis fresh, arba rasti skrybėlę traukinių stoty ant bėgių ir ją nešioti. Skrybėlė taip atėjo į mano gyvenimą ir aš ją priėmiau. Neturiu pastovaus stiliaus. Vieną dieną galiu atrodyti kaip reperis, o kitą –klasiškai, su varlyte. Nespaudžiu savęs rėmuose. Edvinas Kopcevas

Kaip artimieji reagavo į tavo pasirinkimą tapti plaukų stilistu? 

Mama mane pastūmėjo. Ačiū, mama!

Tėvas tikrai būtų laimingesnis, jei gyvenčiau jo spynų karalystėje. Tiesa, buvau pradėjęs dirbti su spynomis, galiu pasakyti – įdomus mechaninis darbas. Gali mįslę išspręsti per porą sekundžių, o kartais užtrukti netgi ne vieną valandą. Tai labai subtilu, jautru. Kartais padedu tėvui ir broliui, man tikrai patinka.

Anksčiau tėvas atveždavo spyną ir, jei man pavykdavo atrakinti, galėdavau pasiimti pinigus naujam skeitui ar riedučiams. Be to, labai greitai mokausi.

Kokią reikšmę šokiai turi tavo gyvenime?

Šokiai man yra kvėpavimas, savirealizacija, ekspresija –  negaliu be to gyventi. Jei galėčiau, tai tik šokčiau. Bet dėl to, kad darau ir kitus dalykus, nepavargstu ir nejaučiu jokios rutinos. Vieną dalį savęs atiduodu šokiams, kitą – salonui. Jie papildo vienas kitą. Darydamas vieną pasiilgsti kito.

Užsiminei, kad į Londoną važiuoji ne tik mokytis.

Londone šoku su draugais gatvėse. Tai vienas iš būdų užsidirbti pinigų pragyvenimui. Šokdamas freestyle’ą gauni tiek, kiek gautum dirbdamas už minimumą. Kurdavome pasirodymus, susirinkdavome 300 ar 500 mūsų šou žiūrovų. Paskaičiavau, kad, šokdamas gatvėse, per vieną šou kartais užsidirbdavau daugiau nei dirbdamas visą dieną salone. Nors nebėgu paskui pinigus, tačiau finansinė laisvė yra gerai, nes galiu daugiau keliauti.

Ei, o kada pradėjai šokti?

Viskas prasidėjo nuo pramoginių šokių. Ėjau ten ne savo noru, tad negaliu pasakyti, kad man labai patiko. Jaučiausi įstatytas į rėmus, negalėjau išreikšti savęs. Čia kaip Šiaurės Korėjoje  turi kirptis taip, kaip kerpasi diktatorius.

Šokau ir Lindyhop’ą, pramoginių įgūdžiai labai padėjo. Treniruodavau kitus, dalyvaudavau konkursuose.

Paskui sekė tektonikas – nežinau, kodėl tai dariau… Šokome su draugais ir mums sekėsi, laimėdavom visus konkursus. Paskui mus pastebėjo hip-hop’o šokėjai.

Hip-hop’o šokio meno išmokau savarankiškai, kartais dalyvaudavau seminaruose. Pajaučiau visišką freestyle’ą. Galiu 100% išpildyti muziką, atsipalaiduoti ir improvizuoti.

Šokdami hip-hopą dažnai stojate vienas prieš vieną. Ką priešininkui nori pasakyti savo šokiu? Kokios mintys sukasi galvoje?

Stengiuosi negalvoti apie kitą žmogų ar komisiją. Man patinka šokti maksimaliai išjaučiant judesį ir muziką.

Edvinas KopcevasNeseniai buvau Latvijoje, praėjau atrankas, bet pralaimėjau pirmą kovą. Mano priešininkas labai nepagarbiai elgėsi, rodė skirtingus gestus, kad aš negirdžiu muzikos ir visaip bandė išmušti mane iš ritmo.

Po viso to, jis lyg niekur nieko priėjo ir padėkojo už kovą, mat jam labai patiko kaip šokau. Nesuprantu tokiu dalykų. Seni, tu ant parketo buvai tikras, ar čia esi tikras?

Aš irgi taip elgdavausi, kai matydavau, kad žmogus už mane yra emociškai silpnesnis. Dabar remiuosi tokia ideologija, kad ne kažkokiu draskymusi, o savo šokimu reikia parodyti kas esi.

Pastebėjau, kad aplinkybės tau daro didelę įtaką. Kaip susitvarkai su emocinėm krizėm?

Tiesiog supykstu ant savęs, užsispiriu, o tada einu ir darau. Kartais nenoriu šokti, bet einu ir galiausiai suprantu, kad būtent to man šiandien reikėjo. Geriau neišsimiegosiu ir sunkiai stovėsiu ant kojų, bet būsiu pašokęs.

Nuotraukų autorė – Lina Martinkėnaitė.

 

 

Pasidalink su savais
Tweet about this on TwitterShare on FacebookShare on Google+Pin on PinterestEmail this to someoneBuffer this page

Mes norime papasakoti tavo istoriją ir drauge sukurti daug išprotėjusių projektų!
Kūrybinės komandos ieškok: mumsidomu@miestodziungles.lt arba +370 61453292