Jei esi aktyvus Vilniaus gyventojas, besidomintis būdais, kaip pagauti savo laimės ir sėkmės paukštę, turbūt esi etatinis  motyvuojančiais pranešimais, sėkmės istorijomis paremtų renginių lankytojas. Bet ar pastebėjai, jog visi dažniausiai kalba apie tai, kaip sėkmę kurti palankiomis aplinkybėmis, bet vengia pasakoti apie savo praeities nesėkmes? O juk jos neretai būna durimis į šiandieninę sėkmę..

Apie savo fail’us gali ir sugeba kalbėti toli gražu ne kiekvienas žmogus net ir tuomet, jei jis – vienas tų, sėkmingųjų. Tačiau nesėkmė, pripažinkime, yra geriausias mokytojas. Ir nors sakoma, jog iš svetimų klaidų pasimokyti gana sudėtinga, Simona Laiconaitė, naujo renginių ciklo Lietuvoje „FuckUp Nights“ co-organizatorė sako, jog klausantis svetimų nesėkmių istorijų yra kur kas lengviau susitaikyti su savosiomis, jas priimti kaip pamoką ir kurti naujus projektus, verslus, įgyvendinti idėjas su didele motyvacija bei užsidegimu.

Simonos nepristatinėsiu, galiu tik pasakyti, kad ši pana – labai kieta. Ji pirmoji sumanė užpildyti spragą renginių kaleidoskope ir meksikiečių sukurtą koncepciją „FuckUp Nights“ atvežti į mūsų šalį. Tiesa, organizatorių komandą sudaro dar keli asmenys: Vytautas, Rūta ir Miesto džiunglės. Tačiau iniciatyva ir pirmieji žingsniai – Simonos rankose. Na, mažiau detalių įžangoje. Interviu Simona pati viską papasakos apie „FuckUp Nights“ ir kitas savo veiklas. Tiesa, nuo pirmo klausimo, dėl kokių priežasčių prasidėjo FuckUp Nights organizavimas Lietuvoje, ji bandė išsisukti pasakiusi, jog nieko ypatingo neįvyko! Nepatikėjome…

Simona Laiconaitė, FuckUp Nights Vilnius co-organizatorė

Nieko neįvyko? Nesąmonė, juk jeigu tavo gyvenime būtų nieko neįvykę, kažin ar FuckUp Nights būtų atsiradęs tavo gyvenime ir juolab Lietuvoje, ar ne? Tai kaip ten buvo iš tikrųjų?

Iš tiesų tai FuckUp Nights idėja buvo labai ilgai atidėliota… Kokius metus. Pirmą kartą susidūriau su šiuo renginiu Stokholme, mat ten dažnai vykdavau darbiniais reikalais. Na, ir vienos iš viešnagių metu kolegė mane pakvietė apsilankyti šiame mieste vykstančiame FuckUp Nights renginyje. Ir man labai patiko! Užkabino atmosfera, nes tai nėra konferencijos formatas: žmonės susirenka, bendrauja, juokiasi, po to dar išgeria kartu alaus, paprikolina ir išsiskirsto. Tarsi draugelių vakarėlis, tik sukasi apie topicą, kaip kuris šį kartą susimovė.

Mane pakvietusi kolegė ir buvo FuckUp Nights Stokholme organizatorė, todėl ėmiau klausinėti, iš kur šis konceptas ir kaip jis atsirado. Taip ir išsiaiškinau, jog šis renginys vyksta visame pasaulyje ir ką reikia padaryti, kad galėčiau tai įgyvendinti Lietuvoje. Žinoma, pabrėžiau jai, jog idėją tikrai įgyvendinsiu, bet, kaip ir visi žinome, kai turi pagrindinį darbą, labai dažnai nutinka, kad niekam kitam nebelieka nei laiko, nei energijos.

Simona Laiconaitė

Kur ir kokį darbą tuo metu dirbai?

Švedijoje įkurtoje tarptautinėje organizacijoje Reach For Change, kuri remia socialinius verslininkus finansiškai ir mentoriais, kuria ilgos trukmės programas, per konkursus atsirenka verslininkus, su kuriais dirba. O tuomet padeda kurti socialinį verslą nuo pamatų, komunikaciją jam, gelbėja pirmojoje stadijoje, kuomet siekiama uždirbti pinigus. Aš buvau pasamdyta tam, kad įkurčiau organizacijos padalinį Lietuvoje ir jam vadovaučiau. Tiesa, ilgą laiką dirbusi šioje pozicijoje, galiausiai ją palikau ir tai nutiko visai neseniai – prieš pusę metų.

Ar šis sprendimas buvo apie tai, jog žmogus, turintis pakankamai patirties, nusprendė siekti asmeninių svajonių ir įgyvendinti tokias ilgai atidėliotas idėjas kaip FuckUp Nights?

Pirmiausiai supratau, kad fiziškai nebegaliu. Esu maksimalistė gyvenime absoliuti ir visas pasitaikančias galimybes noriu pasiimti. Tuo metu pakriko sveikata ir panašiai, bet vienas didžiausių akcentų buvo ties kirbančia mintimi – kiek daug už darbo ribų yra dar nepaliestų idėjų ir vietų, kur galėčiau save išbandyti! Norėjosi kažko naujo, kitokio, leisti sau atsiskleisti kitose srityse. Jaučiausi tarsi nebetelpanti į savo pačios marškinius – darbas atrodė tarsi išaugtas drabužis. Man mano veikla labai labai patiko, nepaisant nuovargio ir kitų dalykų. Bet jaudinausi, kad kažkas už šių sienų vyksta, kur tikrai norėčiau dalyvauti, arba nedavė ramybės tai, jog galvoje kylančioms idėjoms nebėra laiko.

Simona Laiconaitė a.k.a. Mad Mona
Taigi, metei darbą ir tuomet nutiko… FuckUp Nights?

Panašiai: su idėjos kūrėjais Meksikoje susisiekiau pirmosiomis dienomis po to, kai išėjau iš darbo. Tai buvo dar balandžio mėnesį. Ir nors planavome pirmąjį renginį dar liepą, galiausiai susipratome – juk vasara, atostogų metas. Ir nors visi mes, organizatoriai, jau tarsi buvome susikūrę tokia netikrą atsakomybę, visiems pripasakoję apie kelių mėnesių bėgyje nutiksiantį pirmąjį Pabaltijo šalyse FuckUp Nights, viskas nusikėlė į rugsėjį – ne be reikalo dar vadinamą antrais naujaisiais metais.

O pagaliau paskirti oficialią pirmojo renginio datą pastūmėjo ir tai, jog į Meksiką dėl FuckUp Nights Vilniuje organizavimo kreipėsi pora asmenų. Taigi, žmonių suinterisuotumas, dar ir buvusios darbovietės vadovo paskatinimas, reikalus stumtelėjo į priekį. Galiausiai tie „suinteresuoti“ asmenys – Rūta ir Vytautas – tapo mūsų komandos dalimi.

Su kuo tau pačiai asocijuojasi žodis fuck up‘as/ nesėkmė? Ir kiek gyvenime jų esi turėjusi?

Visų pirma, su gėdos jausmu. Visų antra… Tai nėra tiesiog nepavykęs darbas, kurį vėliau gali kažkaip ištaisyti. Tai didesnio masto įvykis, kuris po to turi pasekmes. Esu turėjusi vieną didelį fuck up‘ą paskutinėje darbo vietoje, su partneriu. Taip persipynė darbiniai ir asmeniniai reikalai, kad tai išvirto į vieną didelį fiasko. Kol kas apie tai nenoriu niekam pasakoti, kalbėsiu nebent praėjus ilgesniam laiko tarpui. Visgi tai liečia nemažai žmonių ir fuck up‘as reikšmingas ne tik Lietuvos mastu.

FuckUp Nights Vilnius

Jokia paslaptis, Miesto džiunglėsVilniaus FuckUp Nights organizacinės komandos dalis, tad žinome vidinę virtuvę. Bet gal pati galėtum papasakoti, koks fuck up‘as nutiko ruošiantis pirmajam renginiui?

Siekdami pasiekti savo klausytojų tikslinę auditoriją, atsakingai rinkomės renginio lokaciją. Mano vaikino draugas – vieno restorano šeimininkas. Restoranas – jaukus, neįpareigojantis, įrengtas naujoviškai, žodžiu, tai buvo tinkamas pasirinkimas mūsų formatui. Šią vietą mes užbukinome iš tiesų labai seniai, tačiau komunikacija su vietos šeimininku vyko labai vangiai: negaudavau atsakymų į emailus, dažnai ir atsakymų į mano skambučius. Tai kėlė nerimą, tačiau žinojau, jog dėl FuckUp Nights patalpų sutarę esame dar nuo liepos mėnesio.

Likus savaitei iki renginio visgi pavyko tam vyriškiui prisiskambinti, tačiau išgirdau klausimą, visiškai mane išmušusį iš vėžių: „O mes esame kažką susitarę?“. Dar kartą pasitikrinau emailus, ar pati neprašoviau. Tačiau susitarimas buvo juodu ant balto. Apėmė panika. Paviešinus renginį ir svečių registraciją – laisvos vietos buvo išgraibstytos per valandą, o waiting list‘e jau stovėjo eilė žmonių, norinčių pakeisti negalėsiančius atvykti. Visiškas „sold out‘as“. Milžiniškas susidomėjimas dar nė nepradėjus tinkamai komunikuoti, savaitė iki renginio, o še tau, boba, ir Velykos – nebeturime kur daryti?!

Šis fail‘as buvo ne tik apie patalpas – organizuojant renginį yra ir daugiau techninių detalių, kurios rišasi su lokacija, jos galimybėmis. Gerai, kad komandą sudaro daugiau žmonių, kurie turi begalę pažinčių, tad kol aš tik galvojau, kokios vietos galėtų mums tikti, tu man paskambinai ir pasakei, jog už valandos dėl patalpų turime susitikimą.

Po valandos su trupučiu jau spaudėme rankomis su džiazo klubo „Paviljonas“ šeimininku. Susitarimas buvo šiltas, nauja lokacija turėjo visus techninius reikmenis, leido mums priimti daugiau žmonių, žodžiu – ačiū, Augustinai, kad padėjote išspręsti šį fuck up’ą! Taigi, renginys įvyko, ir, manome, kaip pirmas blynas – iškepė gan neblogai! Padėkoti norime ir jaunai dizainerei Karolinai Kukorytei, kurią galite FB rasti kaip Totes by Qq – kūrėjos dėka pranešėjus ir kelis svečius galėjome pradžiuginti rankų darbo nešyklėmis su mūsų logotipu.

Šiuo metu esi ne tik FuckUp Nights co-organizatorė, bet ir ėmei kurti savo siuvinių prekės ženklą. Ar siuvimas – senas pomėgis, ar nauja sfera savęs išbandymui?

Siuvimas pirmiausiai atsirado iš poreikio turėti drabužį ar aksesuarą pagal savą fantaziją ir už tai nemokėti krūvos Simona Laiconaitė a.k.a. Mad Mona
pinigų. Na, pavyzdžiui, kad ir situacija: esu motociklą vairuojanti moteris. Noriu turėti stilingą aprangą, aksesuarus, tačiau Lietuvoje nieko panašaus į savo įsivaizdavimą neradau, o siųstis iš Amerikos ar Australijos kainuoja beveik tiek pat, kiek pati apranga. Tad patikėkite manimi – tikrai nėra pigu! Tuomet nusprendžiau aprangą pasisiūti pati ir planuoju ją siūti kitoms motociklus vairuojančioms moterims. Tačiau daugiau apie tai galėsiu pakalbėti ateityje.

Tiesa, siuvo mano mama, tėtis irgi mėgo siūti, tad siuvimas natūraliai atėjo ir į mano gyvenimą. Šiuo metu siuvu kuprines, planuoju kurti ir kitus aksesuarus. Bet įdomiausia tai, jog anksčiau mano darbas buvo teikti pagalbą pradedantiems verslininkams.  O dabar, panašu, kad atsidūriau jų barikadų pusėje, mat pačiai gali prireikti pagalbos.

Visai neseniai sukūriau savo pasiūtiems darbams FB puslapį – Mad Mona. Tą akimirką pamaniau „O, Dieve, kokia aš neįgali!”. Nė nesupratau, kur prapuolė mano įgūdžiai ir žinios, tad ir pačiai prireikė mentoriaus! Juk pamatyti svetimas klaidas ar pateikti kažkam krūvą pasiūlymų idėjoms yra daug paprasčiau, nei tai padaryti žiūrint į savo pačios darbus. Taip atsirado tam tikras nepatogumas, jį turbūt galima pavadinti iššūkiu.

Tai kas gi yra Mad Mona? Iš kur atsirado šis pavadinimas?

Pavadinimas susideda iš dviejų dalių. Pirmoji „Mad“ – esu visiška Mad Max‘o fanė. Man tai yra rojus, tad natūralu, kad kažkokios mane žavinčios mechaninės formos, tekstūros atėjo įsiliejo į mano kūrybą ir pavadinimą. O antroji „Mona“ – paprasčiausiai Simona. Taigi, pavadinime ir mano kūriniuose susilieja struktūrinis, geometrinis, konstrukcinis akcentas su moteriškumu. Turbūt daugiau Miesto džiunglėms apie Mad Moną papasakosiu artimoje ateityje – mat jai reikia duoti laiko, kad galėtų papasakoti dar negirdėtą ir įdomią istoriją. Tad tiesiog visus pakviesiu užsukti į mano Facebook‘o puslapį, apsidairyti ir galbūt net ką nors užsisakyti, jei patiks!

Simona Laiconaitė a.k.a. Mad Mona

Kaip reziumuotum visą šią skirtingomis temomis apipintą savo istoriją?

Niekada dėl savo (ne)laimės negali kaltinti išorės – ar tai būtų darbas, ar šeima, ar dar kažkas. Juk patys esame savo laimės kalviai. Jeigu gyvenime yra kažkas išties nepatogaus – ieškokite patogesnio varianto! Tiesa, savos laimės kūrimas dažniausiai reiškia daug darbo. Pati jo nebijau, man patinka dirbti, tad dabar tą ir darau ir ieškau vietų, kuriose jausčiausi dar geriau, nei anksčiau.

Mad Moną galite aplankyti spustelėję ČIA.
FuckUp Nights Vilnius sekti kviečiame ČIA.

____________

Mes norime papasakoti tavo istoriją ir drauge sukurti daug išprotėjusių projektų!
Kūrybinės komandos ieškok:
mumsidomu@miestodziungles.lt
arba
+370 61453292

Pasidalink su savais
Tweet about this on TwitterShare on FacebookShare on Google+Pin on PinterestEmail this to someoneBuffer this page

Mes norime papasakoti tavo istoriją ir drauge sukurti daug išprotėjusių projektų!
Kūrybinės komandos ieškok: mumsidomu@miestodziungles.lt arba +370 61453292