Įspėjimas: šį absoliučiai subjektyvų įrašą skaityti verksniams, zyzloms ir baltarankiams miestiečiams yra griežtai draudžiama.

Vizualai: Viktorija Zankovič

Vos įkėlus koją į kokį nors renginį, noriu ar nenoriu, įsijungia stebėtojo rėžimas. Net ir besilinksminant nuolatos galvoj sukasi mintys, ką gi apie organizacinius, kūrybinius, atmosferinius sprendimus, įdomius ar problematiškus niuansus parašysiu. Deja, grįžus namo nesinori kūlversčiais pulti prie klaviatūros – atvirkščiai, leidžiu visoms mintims nusiraminti ir sustoti į savas vietas. Tiesa tokia, kad, pagaliau susiruošus rašyti, keletas pasvertų, galvoje gudriai suverptų sakinių bei pastebėjimų išnyksta tarsi dūmas rūke. Bet galiu tvirtai teigti, kad svarbiausios – ne detalės, o išlikęs prisiminimo jausmas: geras jis ar ne?

Gaila, bet į žmonių smegenų vingius giliai įsirėžia tik sustiprintos emocijos, kilusios, kai esi piktas ar liūdnas, kai jautiesi be galo laimingas, kai lyja ir šalta, kai dėl muzikos, gamtos, žmonių alkio jautiesi tarsi vilkas. Tai, brangūs skaitytojai, po Sūpynės Festival 2017 iki šios dienos manyje atliko tik pora stiprių jausmų: uždegimas ir tai, kad džiaugsmą sėmiau saujom tarsi vaikas. Tik uždegimas greitai praeis, o antrasis jausmas liks visam gyvenimui.

Pasipiktinai dėl trumpos ir simpatizuojančios išvados? Mielas baltaranki miestieti, apkaltinęs festivalio organizatorius dėl oro, nepaklausęs įspėjimo viršuje – juk minėjau, kad šitame tekste tau ne vieta 🙂

Jokia paslaptis, kad dėl nepozityvių oro sąlygų dauguma festivalio dalyvių išvažiavo jau antrąją dieną, o kai kurie net neatvyko dėl jų. Ir gerai! Sūpynėse niekada nereikėjo susiraukusių ir burbančių veidų. Išlieka tik stipriausi, o jie tiek laimės Dūburio ežero saloje ištransliavo, kad realiai beveik pamiršau apie lietų. Todėl apie jį daugiau ir nekalbėsiu, tik pastebėsiu, kad saulė būtų paturbinusi svečių reakcijas, bet Sūpynės – toli gražu ne apie orą. Tačiau bjaurios oro sąlygos dar labiau išgrynino lankytojų auditoriją: planavusius turėti eilinę tūsovkę gamtoje lietus išsiuntė namo laukti ne kitų Supkių, o iškylai tinkamesnių orų. O (iš)likusieji dar kartą priminė festivalio esmę, kurią įvardinti galima kaip muzikos, tvarios bendruomenės ir gamtos sapną, sukurtą labai užsispyrusių žmonių.

Tai va, ne apie garsius headliner’ius, nuo lietaus uždengtus sub’us, raumenis sustiprinusius ir iki kelių klampius praėjimus, popierinius ar geležinius reiverius, ne apie peršlapusius drabužius buvo pirmasis liepos savaitgalis. Sūpynės visuomet buvo ir bus apie paslaptingą atmosferą sukuriančią muziką, samanotus ir subtiliai apšviestus miškus, unikalias instaliacijas, elektroninės muzikos kultūrai reikšmingas diskusijas, atradimus, įdomius, nišinius atlikėjus bei atviraširdžius, didesnį paveikslą matančius, besidominčius, ieškančius, pozityvius renginio svečius. Sūpynės tapo tradicija, kurią panaikinti lengva nebus.

Girdėjau elektronščikus, kalbančius apie tai, jog festivaly – per daug smalos, atlikėjus apie tai, kad kažkuris garsistas nelabai adekvatus, maisto prekeivius, besiskundžiančius, kad tiekėjų spektras tokiam žmonių kiekiui yra per platus, svečius, norėjusius išgirsti daugiau melodingesnės (tokios kaip tech house ar su disco motyvais) muzikos, girdėjau sekmadienį nusivylusius vairuotojus, nes Be Safe Lab dar rytą su visais alkotesteriais ar kita pagalba pasipustė padus. Buvo tų nejaukių momentų, kuriuos kiekvienas pastebėjo iš savos perspektyvos. Bet išlaukto festivalio vibe’as daugeliui padidino tolerancijos kiekį, pagarbą organizatoriams ir jų pastangoms, netgi brangiai Lietuvos gamtai – jei buvo purvina dėl purvo, tai, sakyčiau, šiukšlių klausimu buvo gana švaru. Beje, tarp liūčių buvo vežamas šienas, kad praeiti per labiausiai ištižusias vietas būtų patogu, o kol jo neišvaikščiojo – ten sėdėjo būriai besijuokiančių, besiilsinčių ir muzikos besiklausančių draugų.

Svarbiausia, kad tie svečiai, kuriems nerūpėjo smulkmenos, susivienijo ir netgi lietingą savaitgalį pavertė privalumu: šokti klimpstant bei stengiantis nepamesti botų buvo kur kas smagiau! Vieni kitus traukėme iš balų, laikėme už rankos, kad prašalaitis neparvirstų, čiuožėme nuokalnėmis tarsi su slidėmis, o vietoje to, kad gaištumėm laiką bandydami atrodyti padoriai – elgėmės priešingai: „šlapias ir purvinas“ tapo nauju trendu. Vienas bičas netgi pasiryžo purvo voniai – kurį laiką prašokęs prie MORE stage’o, nusivilko marškinėlius ir entuziastingai darė purvo angelus. How cool is that, dude? :)))

Tie žmonės, kurie nemokėjo išvyti iš širdies lietaus ir vėsaus oro, todėl pasipustė padus – tyliai rūko kamputyje. Praleidote nemažai, tik klausimas, ar tai jums buvo svarbu. O mes, likusieji, apie tai, kiek šokom, kaip smarkiai džiugino scenų line-up’as, kiek istorijų patyrėm, draugų naujų susiradom, kiek kartų su ilgai nematytais mylimais pasibučiavom, kiek lietpalčių pakeitėm galime kalbėti ištisus metus. Tik dar vis sklando gandas, tiksliau, klausimas – ar Sūpynės kitais metais tikrai bus? Didelį šios elektroninės muzikos, tvarios bendruomenės ir miškų sapno laukimą, manau, organizatoriai visuomet vertino, todėl, tikiu, kaip ten sakoma, KAŽKAS BUS. O kas – parodys laikas, kuris neturėtų atrodyti užsitęsęs, kol širdy laikysim vieno mylimiausių festivalių prisiminimus.

Miesto džiunglės sako ačiū tiems, kurie nepabūgo, džiaugėsi, šoko, rūpinosi savimi, draugais ir nepažįstamais, visą savaitgalį gyveno Sūpynių vibe’u ir taip palaikė festo organizatorius, kurie, beje, iš paskutiniųjų stengėsi įtaisyti mums nuotaiką ir patogumus.

Buvo gražu stebėti viena didele šeima tapusius festivalininkus: kažkas atvežė porą dešimčių botų, nes ne visi savais iš anksto pasirūpino, kiti pasidalino savo sausais drabužiais, lietpalčiais, skėčių ir kitų savo daiktų negailėjo. Kaip visuomet, nei vienas alkanas ar be pastogės neliko. Tuos, kuriuos kiaurai perlijo, priglaudė Playground palapinė su joje esančiais miegmaišiais, o šie pasitarnavo ne tik sėdėjimui diskusijų, performance’ų metu, bet ir trumpam miegui. Pilka, niūru, trūksta spalvų? Tuoj nuo LESS scenos kažkas pametės balionų! Pavargai, pasidarė nuobodu? Traktoriaus vairuotojas, pakeliui tvarkydamas reikalus, tave pavėžins su malonumu. Kiekvienas šokėjas prie pakilios atmosferos kažkuo prisidėjo, todėl netrūko nieko. Būtent taip ir elgiamasi bendruomenėje – nepažįstamuoju ir visais šalia esančiais rūpiniesi tarsi artimiausiu draugu. Taigi…

Čia, nesvarbu kuriame Lietuvos krašte vyktų Sūpynės, bet kokiomis aplinkybėmis gera sugrįžti buvo ir bus.

 

 

 

Pasidalink su savais
Tweet about this on TwitterShare on FacebookShare on Google+Pin on PinterestEmail this to someoneBuffer this page

Mes norime papasakoti tavo istoriją ir drauge sukurti daug išprotėjusių projektų!
Kūrybinės komandos ieškok: mumsidomu@miestodziungles.lt arba +370 61453292