„O kas šiame pasaulyje liko nenuvalkiota?“, – iš karto manęs paklausia pašnekovė. Tiesa. Ciniku pabūti lengva ar lengviau. Bet dabar apie viską iš pradžių.

Paula modeliu dirbti pradėjo baigusi mokyklą. Tuomet – skambutis su pasiūlymu vykti į Kolumbiją, bilietai kišenėje ir nauja patirtis. Įdomi, kupina iššūkių ir grožio. Tik tada jauna mergina, socialinėje erdvėje susirinkusi būrį sekėjų, atšauna: „Modelio darbo pasiekimai nėra tai, už ką norėčiau būti vertinama, tad ir savo darbų neišskiriu kaip vertų pasididžiavimo“.

Taip ir susipažinome. Aš ta, kuri jau nuo 18-os metų aplinkiniams išsuokė apie gyvenimo tikslą „pasavanoriauti Afrikoje“ (net neįsivaizduojate, kokia gėda aplanko, kai žmonės prisimena šį faktą ir tave po n metų sutikę tau tai primena. O tu tuo metu: „fuuck, o koks tavo vardas“), ir Paula – mergina, kuri jau gelbėja pasaulį.

„Ir aš ilgai puoselėjau mintį apie Afriką“, – ramina ji mane. Vis dėlto jos diena išaušo ir tada jau suprato, kad laukti nėra ko.

„Visas mano pasirengimas buvo žodžius paversti materija.  Šiuo atveju – lėktuvo bilietais. Dar būdama visai jauna mačiau save ten ir beperstojo kalbėjau, kad vieną dieną… Galiausiai, užsidirbusi pakankamą sumą, svajones paverčiau realybe“, – šypsosi Paula, mėnesį laiko praleidusi Tanzanijoje.

Ji savanoriavo vaikų namuose, kuriuose prieglobstį rado dešimtys vaikų. Kas rytą padėdavo juos nuprausti, paruošti pusryčius, tuomet – skalbimas, namų tvarkymas, indų plovimas.

„Atlikus namų ruošos darbus kelias valandas žaisdavome su vaikais. Kiekvieną dieną stengdavausi paruošti jiems edukacinių žaidimų: mokėmės abėcėlę, skaičius, piešėm, karpėm ir klijavom. Kiek įmanydama stengiausi per laiką, kurį ten praleidau, pamaitinti juos ne tik fiziškai, bet ir dvasiškai, atiduodama visą turimą žmogišką šilumą, kurios išalko jų spindinčios ir dar tik pradedančios pažinti pasaulį akys“,- ir pati švytinčiomis akimis kalba mergina.

„Į Afriką vykau vedama ne tikslo, o širdies, – sako ji. – Gyvenime vadovaujuosi viena paprasta taisykle –  neturėti „expectation“, nes būtent tai ir grindžia kelią nusivylimams – akiratį susiaurinant iki vieno užsibrėžto rezultato, blokuojame kitus galimus patyrimus, pamokas ir jausmus“.

Taip sėkmingai užsibrėžusi imti gyvenimą ir akimirkas saujomis, Paula sako atsidavusi Afrikos tempui, ritmui ir tiesiog džiaugėsi kiekviena diena. Kaip pati sako, gi tikriausiai to kiekvienas iš mūsų ir norime? Kad besąlyginė laimė slėptųsi kasdienybė! (Paulos žodžiai!)

„Mes, žmonės, linkę viską hiperbolizuoti. Pamenu, būdama ten sulaukdavau tokių žinučių kaip kad: „Iš kur pas tave internetas?“. Lyg Afrika būtų kitoje dimensijoje egzistuojantis kraštas, nepažįstantis jokio žmonijos technologinio progreso. Tačiau, kaip ir visame pasaulyje, taip ir ten yra ir turtingų, ir vargšų. Tik atskirtis tarp šių klasių ryškesnė. Jei keliaujant ten tikimasi stebuklingos apvaizdos, atveriančios akis – turiu nuvilti. Visi potyriai ir tai, ką iš šios nuostabios vietos pasiimame, priklauso tik nuo mūsų pačių. Yra ten ir žmonių, siekiančių apgauti ir pasipelnyti, tačiau yra ir krykštaujantys ir laime spinduliuojantys vaikai, užpildantys širdį begaline meile. Kaip ir visur, taip ir ten kas kartą patys renkamės, ką norime matyti“, – kalba Paula.

Taip šiltai ji sureaguoja ir į mano provokacijas. Sakau, gi savanorystė jau tapo nuvalkiotu dalyku…Atvažiuoja turtingi europiečiai, paglosto galvą, gal pabūna kelias dienas, bet netrukus šauna atgal į savo tobulai paklotą lovą ( nes kloja ne pats!). Taip, Paula man atsako taip, kad aš ir vėl tegaliu leisti kalbėti jai.

„Mano nuomone, viskas priklauso nuo to, kokių intencijų vedami visą tai darome. Jeigu mūsų kelrodis yra širdis – neabejotinai paliksime po savęs pėdsaką. Net ir išmokyta raidė jau reiškia. Dėmesys ir elementarus rūpesčio parodymas vaikams tik įrodo, kad pasaulis nėra abejingas ir atšiaurus. Mano įsitikinimu – net ir akimirką pajusti meilę yra kur kas geriau nei niekada jos nejusti. Pasaulis tokia vieta –  čia vyksta nuolatinė kova tarp gėrio ir blogio, skurdo ir pertekliaus, karų ir taikos. Tačiau nieko nedaryti ir viską nurašyti žodžiams „vis tiek niekas nepasikeis“ mano manymu yra tik desperatiška frazė, kuria siekiame pateisinti savo baimę iššokti iš komforto rėmų“, – sako. BAM.

O kaip ten su tuo mados pasauliu? Paula pabaido mano mintis apie egzistuojantį dirbtinumą ir perdėtą grožių kultą. Kaip sako, ten, kaip ir Afrikoje randi dirbtinumo, taip ir louboutinų aukštakulniais kaukšinti pasirodys esanti viena tyriausių sielų.

Autoriaus pastaba – jau seniai nebuvau sutikusi tokio jauno, protingo ir nuoširdžiai įkvepiančio žmogaus. Ok, jaučiuosi šališka dėl visos savo priešistorės, bet still.

Pasidalink su savais
Tweet about this on TwitterShare on FacebookShare on Google+Pin on PinterestEmail this to someoneBuffer this page

Mes norime papasakoti tavo istoriją ir drauge sukurti daug išprotėjusių projektų!
Kūrybinės komandos ieškok: mumsidomu@miestodziungles.lt arba +370 61453292