Straipsnio daina: Crystal Fighters – I love London

Na, tai kaip tau ten tam Londone? Klausia manęs močiutė, tėtis, draugai, pažįstami ir šiaip kiekvienas žmogus, kuriam tik užsimenu, kur šiuo metu mane nubloškęs likimas. Apie Londoną kiekvienas turi savo nuomonę, nesvarbu, buvęs ar nebuvęs jis čia. Vieniems tai svajonių ir neaprėpiamų galimybių sostinė, kitiems pilkas ir purvinas emigrantų kraštas. Aš priklausau pirmajai kategorijai žmonių. Prieš atvykstant gyventi į šį niekad nemiegantį kultūrų katilą, buvau be galo jį įsimylėjus (praktiškai meilės emigrantė), bet kaip ir kiekvienuose santykiuose viskas nėra vien rožėmis klota. Ne išimtis ir čia. Nors mano romanas su Londonu tęsiasi dar tik pusmetį, bet turiu jums jau daug įdomybių papasakoti.

(PRA)GYVENIMAS LONDONE

Atvykau į Londoną studijuoti, su viltimi turėti pusės etato darbą, ir laiminga leisti didžiąją savo laiko dalį besimokant. Realybė – 40 valandų pamaina per savaitę. Reikėjo pradirbti Kalėdas, Naujuosius metus, atostogas, jog suvokčiau, kad Londone niekas nieko „po biškį“ nedaro. Jeigu jau dirbi – dirbi, jeigu ne – rytoj tavo vietoj stovės kitas. Ne kartą ir ne du atsikėlusi ryte norėjau tiesiog nebenueiti į darbą, o būti tiesiog paprasta studente, kurios vieninteliai galvos skausmai yra atsiskaitymai ir pažymiai. Deja, kambario nuoma ir mėnesinis metro bilietas atsibusdavo kartu su manimi ir išversdavo iš lovos. Bet dabar gana kalbėti metaforomis, visi mes pradžioje norim sužinoti tą patį:

Tai ar brangu tam Londone?

Mano patarimas: atvažiuokit įsitikinę, jog kainos čia kaip baubas gyvenantis spintoje – tokiu atveju jūsų lauks maloni staigmena. Taip, nemeluosiu, mažas kambarys (tik nepagalvokit apie vieno kambario butą) gyvenant jaukiame hipsterių rajonėlyje, per mėnesį kainuoja tiek, kiek viso namo paskola Lietuvoje. Minėtasis mėnesinis metro bilietas – kaip trys mėnesiniai Kaune. BET. Jeigu turi darbą Londone, gali sau leisti praktiškai viską, todėl sekantis punktas bus apie linksmesnius dalykus.

LAISVALAIKIS

Šiuo metu šviečiant saulei ir aplink zujant daugybei (kaip visada) žmonių, sėdžiu Camden Town’o kavinukėje, geriu kavą ir stebėdama žmonės mąstau: koks gi tas mano gyvenimas Londone? Studijuoju viename iš gražiausių šio didmiesčio universitetų (Greenwich university), todėl kiekvieną dieną, kai turiu skubėti į paskaitas, stengiuosi save bent akimirkai sustabdyti ir pasigrožėti vieta, kurioje esu. Tas pas jausmas apima ir keliaujant į darbą prie St. Paul’s katedros, į kuria kasdien plūsta šimtai turistų.

O dabar jau tikriausiai norit išgirsti pagaliau apie laisvalaikį ir tikrąjį gyvenimo skonį čia. Būtent tai, apie ką jau pusę pastraipos čia vapsiu, ir yra viena iš sudedamųjų dalių mano nepamirštamo laiko Londone – kalbu apie sugebėjimą atsiriboti nuo rutinos, tų pačių pramintų takelių, sugebėjimą pasiklysti ir atrasti naujus, gražius, žada atimančius dalykus kasdien. Esu tikra, jog net dešimt metų čia pragyvenus yra visiškai paprasta save nustebinti.

Teatrai, muziejai, renginiai, parodos yra nuostabu, bet nėra verkiant būtina, norint turėti nepamirštamą laisvalaikį. Dažnai užtenka sekmadienį nubusti ankščiau ir aplankyti gretimais šurmuliuojantį, pilną kvapų ir muzikos garsų turgelį, o kartais tiesiog užsukti į bažnyčioje įsikūrusią neapsakomos atmosferos kavinukę, pilną menininkų, aistringai diskutuojančių apie savo kūrybą ir planus. Ir galų gale, jeigu iki algos dar savaitė, o sąskaitoj jau nieko nebėra, čiumpi knygą, duri pirštu į metro žemėlapį ir keliauji. Toks tas mano laisvalaikis Londone.

EMOCIJOS

Emocinė būsena gyvenant Londone keičiasi kaip čionykštė orų prognozė. Labiausiai komplikuota mano santykių su šiuo miestu dalis, būtent, ir yra emocijos. Šį jausmą sunku suvokti jaukiai valgant cepelinus pas tėvus namuose, bet emigracinei depresijai tikrai nesuversčiau visos šlovės dėl šios komplikuotos emocinės būsenos. Tik atvykus į Londoną ir praleidus šiek tiek laiko čia gali tai pajusti. Pirmosios savaitės, o galbūt net pirmieji mėnesiai yra rojus: viskas nauja, viska gražu, daug naujų žmonių, beveik visi tokie draugiški, šypsosi, apkabina, bučiuoja į skruostą. WELCOME, HOW ARE YOU?, – sako Londonas, o aš tik bandau nuleisti šypseną žemiau ausų lygio. Bet tuomet praeina dar keletas mėnesių ir pradedi jaustis išduota.

Visi, kurie tik atvyksta, sutinkami taip pat, visi laimingi ir išsiviepę ploja rankutėmis. Problema slypi tame, jog tau nusprendus pasitraukti ir nutraukti santykius su Londonu, jis net nepastebės, kad dingai. Šis miestas gali priimti ir duoti tiek, kiek gali, o gal net negali panešti, bet tuo pačiu visuomet tau leis jaustis kaip svečiui, o trečią dieną, kaip lietuviai mėgo sakyti – žuvis ir svečias pradeda dvokti. Būtent dėl šios priežasties ir atsiranda tos keistos londoniškos emocijos, jeigu pernelyg apie tai negalvoji, galbūt net gyvenimą gali nugyventi čia, bet jeigu nusprendi pakasti šiek tiek giliau, puikiai supranti, jog Londonas – tik stotelė.

Pabaigai, viską dar kartą gerai pergalvojus, perskaičiusi sau garsiai tekstą, pasistengusi atsiriboti nuo visų emocijų ir čia išgyventų patirčių, galiu pasakyti – Londonas is always a good idea. Žinau, kad visuomet čia bus gera sugrįžti ir aplankyti vietas bei žmones, šį miestą visuomet rekomenduosiu kiekvienam jaunam žmogui, ištroškusiam gyvenimo įvairenybių ir keistenybių. Dar žinau, jog šeimos niekad čia nekurčiau, netgi patys britai neša savo gandro lizdą kur nors toliau nuo šios šaršalynės, bet jeigu bent kada tavo galvoje užgimė mintis PABANDYTI PAGYVENTI čia – nestabdyk. Londonas yra geriausias nerašytas gyvenimo vadovėlis.

 

Pasidalink su savais
Tweet about this on TwitterShare on FacebookShare on Google+Pin on PinterestEmail this to someoneBuffer this page

Mes norime papasakoti tavo istoriją ir drauge sukurti daug išprotėjusių projektų!
Kūrybinės komandos ieškok: mumsidomu@miestodziungles.lt arba +370 61453292