Kaip gimsta interviu, kuriuos skaitote portaluose, feisbuke ar žurnaluose? Pirmiausiai, žinoma, vyksta pokalbis su pašnekovu, kuris dažnai tęsiasi ir iki dviejų valandų. Būna išimčių: kartą diktofonas įrašė net keturias valandas pokalbių su vienu žinomu fotografu. Beje, pasitaiko atvejų, kai klausimus prieš susitikimą siunti emailu… Pats blogiausias variantas, nes niekaip negali nukrypti nuo pasirinktų temų, o pašnekovas tratatuoja atsakymus kaip vieną iš mokykloje mintinai iškaltų Puškino eilėraščių.

Kas toliau? Žurnalisto kančia. Tas kelias valandas juk reikia pažodžiui išsirašyti į wordo popierių: neduok Dieve kokio žymaus žmogaus sakinį netinkamai perfrazuosi – gausi velnių. Po beveik pusdienį trukusio darbo ruošiesi dėlioti pokalbį iš skirtingų pastraipų bei temų, mat, jokia naujiena, kiekvienas tekstas privalo būti lengvai skaitomas ir nuoseklus. Beje, nepamirškime, kad kalbantysis tikisi savo interviu rasti skambių žodžių, kuriuos jis (neva) pasakė pokalbio metu. Žodžiu, dabar jau tu – kūrėjas, būk pasiruošęs paplušėti iš pečių. Galiausiai laukia nuotraukos, kurias atsirenki iš tūkstančių, kad tik tinkamai atvaizduotų interviu meniu, įkeli dar porą nuorodų, aha, ir antraštei jau kilo minčių įvairių… Tai va tokį nušlifuotą reikalą jūs skaitote vietoj pusryčių, vakarienės ar pietų.

Menas, nieko nepasakysi. Toks, kur postprodukcijos turi niekad iš anksto nenumatytą kiekį valandų: planas, režisūra, redagavimas… O kaip atrodo juodraštis iš neplanuoto interviu? Ne kiekvienas tiek drąsus (ir žurnalistas, ir pašnekovas), kad atskleistų, kaip atrodo pokalbis, tas toks TRUE. O ką čia slėpti – tikrai nesuprantu.

Interviu juodraštis – pilnas ne vietoje ištartų žodžių, juokingų reakcijų ir intonacijų, pamestų ar netikėtai kilusių minčių, emocinių nuokrypių, neaiškių pašalinių garsų ir gana asmeniškų bei intymių pasisakymų. Tai kodėl visuomet tokį nuoširdų, nesuvaidintą pokalbį reikėtų slėpti po galybe dirbtinai sulipdytų frazių? Atsakyti į šį klausimą tikrai galim, bet mes tiesiog dalijamės paskutiniu diktofono įrašu.

INTERVIU JUODRAŠTIS SU ROBERTU BALČIŪNU, miesto džiunglių gyventoju, įvairiapusišku kūrėju, atlikėju, ir, tą pačią akimirką, eiliniu Vilniaus miesto praeiviu. Pokalbyje nepaminėjo – buvęs nemenką laiko tarpą jis ir radijo laidų vedėju. Kaip ir pasiteisinimas, nes kalbėjimo tonas ir mintys suvaldytos kur kas geriau nei pokalbio vedėjos. 🙂

P.S.: Tam, kad klausytis būtų labiau įdomu – apačioje ieškok Roberto nuotraukų.

Pasidalink su savais
Tweet about this on TwitterShare on FacebookShare on Google+Pin on PinterestEmail this to someoneBuffer this page

Mes norime papasakoti tavo istoriją ir drauge sukurti daug išprotėjusių projektų!
Kūrybinės komandos ieškok: mumsidomu@miestodziungles.lt arba +370 61453292