Skirta visiems, kurie bent kartą per savaitę spusteli kairįjį pelės klavišą ant viliojančio kelionės paketo internete, bet giliai širdyje nori One way ticket.

Kiekvienas iš mūsų savo dieną pradedame skirtingai. Mano močiutei neatsiejamas ryto ritualas yra žinios per radiją, mano draugei – kavos puodelis, o bendradarbiui – rytinis krosas. Mano rytinis ritualas yra lėktuvų bilietų paieška. Aš nedirbu kelionių agentūroje ir tikrai neskraidau kiekvieną savaitę, tiesiog negaliu sau leisti pražiopsoti galimybės keliauti. Kai bilietas jau guli pašto dėžutėje, nejučiomis kasdien pradedu žiūrinėti lankytinas tos šalies vietas, rekomendacijas turinčias autentiškas kavines, užrezervuoju Airbnb arba susirandu sofą per Couchsurfing, ir sau išdidžiai kartoju, jog esu nebe turistė, o didžioji SUPERKELIAUTOJA.

Keliauti pradėjau prieš 14 metų, ir ilgą laiką tikrai nuoširdžiai džiaugiausi gyvenimu 4/5 žvaigždučių viešbutyje, švedišku stalu, pažintinėmis ekskursijomis ir kitais tradiciniais turizmo elementais. Grįžusi iš kelionių užtikrinta pasakodavau, kaip ten žmonės gyvena, ką mėgsta, kaip skiriasi ar kaip nesiskiria nuo mūsų. Kuo mažiau tiesos žinojau, tuo labiau užtikrinta buvau savo pasakojimais. Deja, tik prieš 3 metus, pirmą kartą išbandžiusi gyvenimą su vietiniais žmonėmis jų namuose, savanorystę, backpack’inimą aš tolyg praregėjau. Pamačiau dalykus, kurie visą tą laiką slėpėsi už viešbučio sienų ir įprastinių turistinių maršrutų.

Išėjus iš komforto zonos atsirado begalės draugų skirtinguose pasaulio kampeliuose.  Kartu su šiuo atradimu atsirado ir noras visus juos dar kartą aplankyti, pamatyti ir bent truputį įsijausti į gyvenimą, kurį jie turi už 3000 ar 10 000 tūkstančių kilometrų. Lagaminą visam laikui pakeitė kuprinė ant pečių ir pastebėjau, kaip pamažu patyliukais pradedu smerkti pažįstamus, kurie nusiperka 7 dienų poilsinę „viskas įskaičiuota“ kelionę į Turkiją. Pradėjau jaustis tarsi kažkuo pranašesnė ir daugiau nusimananti apie tai, kaip iš tikrųjų reikia keliauti. Kol prieš mėnesį, jodama ant kupranugario Maroke, supratau, jog esu tokia pati turistė kaip ir visi.

O kur dingo Didžioji Superkeliautoja?

Mano nutrinti Converse, sunki  ir išsipūtusi kuprinė bei GoPro rankoj,  kur benuvykčiau, iškart išduoda, kas esu. Touristique. Turista. Турист. Tourist. Ir slėpkis nesislėpusi po vietinėmis skybėlaitėmis, vis vien ant kaktos parašyta, kas esi.  Tuomet atrodo, jog nieko tikro ir autentiško iš vietinių nebeišspausi. Nėra ko slėpti, autentikos juk norisi visiems, dėl jos ir keliaujama, o superkeliautojai yra didžiausi jos narkomanai.

Vietiniai mums atvykus autentikos į spinta neužrakina, bet mūsų lūkesčiai tą laisvai gali. Nuvykus į kitą šalį prioritetine tvarka keliaujame į tradicines kavines ir reikalaujame autentikos lėkštėje (už ją, žinoma, reikia mokėti adekvačiai), kai vietiniai valgo tą pačią picą ar hamburgerį, kuriuos gali nusipirkti ten, kur gyveni įprastai. Išėjęs vakare nori autentiškai pasilinksminti „vietinių stiliumi”, tačiau nuliūsti, kai jie šoka klube pagal tą patį vakarietišką popsą. Nori pajusti kiekvieną ypatingai autentišką akimirką, kuria gyvena vietiniai pirmadienį, antradienį ar kitą tipinę savaitės dieną, bet pamatai, jog jie dirba. Ir vakare taip pat, kaip ir tu, scroll’ina facebooką. Ei, tai gal ta autentika, kurios taip norisi, yra sintetinis produktas, skirtas tik turistams, m?

Kaip Superkeliautoja, turinti šiokį tokį nukrypimą į tipinį turizmą, aš galvoju, jog tikru laukiniu keliautoju, pasaulio gyventoju tampi tuomet, kai kiekvienoje šalyje gali gyventi kaip namuose.

Nesvarbu, savaitę ar tris, tu gali nelėkti akis išdegęs nuo vieno paminklo prie kito, o tiesiog susirasti savo naują mėgstamiausią kavinę, kurioje nuo šiol gamina tavo mėgstamiausią kavą, ir kvepia tavąja autentika. Kai nustoji fotografavęs žmones ir sugauni jų žvilgsnį, nusišypsai ir užmezgi pokalbį. Kai šalis tave po truputį įsileidžia, žmonės tampa tavo akimirkų gidais, o tu –  SUPERKELIAUTOJU….

Pasidalink su savais
Tweet about this on TwitterShare on FacebookShare on Google+Pin on PinterestEmail this to someoneBuffer this page

Mes norime papasakoti tavo istoriją ir drauge sukurti daug išprotėjusių projektų!
Kūrybinės komandos ieškok: mumsidomu@miestodziungles.lt arba +370 61453292