Dar kokiais 2007 metais gatvėse galėdavome lengvai atskirti tam tikros subkultūros atstovą – ryškia spalva dažyti plaukai būdavo pankų arba neformalų išskirtinumo ženklas, nuo galvos iki kojų juodoj spalvoj paskendę – gotai, pašiauštais plaukais, juodais ratilais lyg pandų akimis vaikščiojantys nusivylę gyvenimu paaugliai save priskyrė „emo“ subkultūrai. Žinoma, nederėtų užmarštin nustumti ir spalvas be galo mėgstančių, senelių iš Egipto parvežtomis skaromis apsimuturiavusių „banglų“.

Visos šios vyravusios pagrindinės mano išvardintos subkultūros visada būdavo laikomos kitokių, galbūt įdomesnių ar kūrybiškesnių žmonių išskirtinumo rodikliu – juk kiekvienas iš mūsų esam užverstos knygos viršelis ir save kažkuria prasme stengiamės išreikšti per aprangą, ar ne?

Anuomet visos šios detalės būdavo suvokiamos kaip išskirtinumo ženklas, tačiau ką mes turime šiandien? Vilnius, kaip Lietuvos sostinė, drąsiai save gali laikyti ir kone stilingiausių  žmonių meka. Senamiesčio gatvės, galima sakyti, lūžta nuo iš minios išsiskiriančių praeivių, savo aprangoje nebijančių išryškinti drąsių detalių, tačiau kodėl tenka vis dažniau girdėti ir pastebėti, jog dauguma merginų atrodo beveik vienodai? Bet argi juk tai yra taip blogai?

Kažkiek sekant visų populiariausių šmutkių parduotuvių trendus galima pastebėti, kaip pastaraisiais metais būtent tai, kas maždaug prieš dešimtmetį (!!!) buvo laikoma drąsiu garderobo sprendimu, šiandieną tapo kone kasdienybe – dabar retai gatvėje pamatysi mergaitės neapsijuosusios kokio chokerio aplink kaklą, be tinklinių pėdkelnių ar batų sulig šlaunimis. Tiesa yra tokia, jog iš esmės mes visos po truputį vienodėjame, tačiau negalima teigti, jog tai yra didžių didžiausia bėda ir visuotinė katastrofa.

 

Tikroji bėda turbūt slypi tame, jog panos, pasislėpusios po Kellye Jenner ar kokios kitos savo dievinamos būtybės įvaizdžiu, praranda savo tikrąjį „aš“. Galima bent jau kol kas pasidžiaugti, jog Lietuvoje plastinė chirurgija toli gražu nėra prieinama kone kiekvienai mergiotei, kitaip nei Vakaruose, turbūt visos vaikščiotų su ančiuko lūpomis, ha.

Nepaisant ganėtinai vienodo įvaizdžio, asmenybės praradimas yra kur kas blogiau. Žinoma, visi mes esame linkę vytis savo idealų, sekti paskui juos, tačiau kai ant tavo marškinėlių puikuojasi užrašas „Nirvana“, tačiau tu net nežinai, kas tas Kurtas Cobainas, o dėvi juos vien todėl, nes matei savo mėgstamą žmogų juos dėvint, ar dar blogiau, nusipirkai todėl, nes shopuose tokių maikių neįtikėtinai daug, ir taip yra dabar madoj – tada galima sakyti, jog situacija yra tikrai gana prasta.

Labai įdomu yra tai, jog kas ankščiau buvo visuomenei juokinga, šiandieną užima prizinę vietą kas antros panos spintoje, todėl ganėtinai yra gaila, kad kuo toliau, tuo labiau tas išskirtinumas pinga. Aišku, kiekvieną moralizuoti čia yra beviltiška, visi mes atrodome taip, kaip norime ir patinka.

Žinoma, visuotinis išorinis suvienodėjimas nėra jau taip blogai, tačiau būtent dėl to ir gimsta stereotipai, todėl nenustebkit, jeigu iš Jūsų žmonės tikėsis vienokio atsakymo į klausimą, kuomet jis bus visiškai priešingas.

Pasidalink su savais
Tweet about this on TwitterShare on FacebookShare on Google+Pin on PinterestEmail this to someoneBuffer this page

Mes norime papasakoti tavo istoriją ir drauge sukurti daug išprotėjusių projektų!
Kūrybinės komandos ieškok: mumsidomu@miestodziungles.lt arba +370 61453292