Kavą mieste geriu retai. Gyvenu centre, iš balkono – vaizdas į Trijų Kryžių kalną ir Gedimino pilį (žinoma, dabar vaizdelis kiek apgriuvęs, bet… gali jį stebėti su pižama), o kavą geriu tik juodą. Prie viso to, neužsiimu projekčiukais, todėl nematau tikslo vidury dienos gerti overpriced kavą kofuose ir verūškėse, ir vaidinti, kad dirbu.

Bet šiandien atsikėliau tikram pavasaryje, o kambariokė paliko mūsų kavinuką neplautą. Įsivertinau tingumą plauti indus iš pat ryto… ok, galvoju, velniop – išeisiu. Geležinė lapė atidarė kavinę trys minutės nuo namų, tai might as well patikrinsiu, kas gero.

#IronFoxCafé jau greitai 💟

A post shared by Geležinė Lapė (@gelezinelape) on

Idėja paprasta, betgi sako grožis, kad slypi paprastume –  kavoje ir dialoguose.

Ateinu viena, nusiteikusi rytinį (gerai jau gerai, daugumai žmonių tokiu metu – popietinį) dialogą turėti pati su savimi. Žmonių netrūksta. Ko trūksta – tai pončkų (bet girdėjau pažadus, kad jau tuoj!) ir mano mėgstamos chai latte. Bet visgi grožis yra paprastume, tad užsisakau juodos kavos ir prisėdu. Jaučiuosi įpareigota nesukišti nosies į smartphoną, todėl stebiu aplinką.

Ir tikrai – žmonės čia kalbasi. Prie staliuko šalia manęs damos dalijasi nuoskaudomis, kaip sunku su tais vyrais, ak, greičiau pati sofą į penktą aukštą nusineščiau. Kampe vyresnė pora valgo pyragaičius ir aptarinėja politiką. Ramiai, kultūringai, nė karto neišgirstu „vien vagys Seime“. Už kampo sutinku seną pažįstamą, plepančią su draugais iš Airijos. Užsuka jaunos merginos, matyt, iš ofisų šalia – diskutuoja apie darbą, o tada – apie dietą. Valgydamos kaneles, žinoma, nes jei prie cukraus aptarinėji grikius, tai kalorijos nesiskaito. Net nustembu, kad per visą laiką neateina nei vienas jaunas hipsteris, per pertrauką tarp pamokų užsukęs kavos, nes madinga.  Kai geriau pagalvoji, nebežinau, ar dar vis madinga, taip buvo mano mokyklos laikais.

Damoms išėjus, šalia manęs prisėda kokią septintą dešimtį skaičiuojantis vyriškis su kavos puodeliu. Kaip ir mano, juodos. Vis dar laikausi neįkišus nosies į ekraną, nors, prisipažinsiu, sunku – juk aš iš technologijų kartos. Kažkaip darosi nejauku, sėdim, tylim. Keista, matyt, nes neįprasta, būti ten, kur esi, o ne ekrane. Iš tos įtampos išeinu parūkyti. Ponas, sėdėjęs šalia manęs, irgi. Paprašo prisidegti ir… prasideda dialogas.

Pono vardas – Simonas, ir jis skaičiuoja ne septintą, o aštuntą dešimtį. Du kartus sirgęs vėžiu. Į Vilnių atsikraustė po antrojo – nes čia gyvena dukra, o jis nori dienas pabaigti ten, kur daugiau veiksmo, nei jo gimtajame kaime. Ponas Simonas man pasakoja, kad būdamas penkiolikos močiutės spintoje rado burtų knygą ir išsibūrė, kad jei išgyvens savo 23-iuosius metus – gyvens iki žilos senatvės. Tada rimtai nesureagavęs, Simonas ramiai gyveno iki 23-ejų, kol pateko į motociklo avariją ir gyvas liko tik per plauką. Pats pasakoja, jog niekas negalėjo patikėti, kad iš po motociklo jis buvo ištrauktas vos su keliais įbrėžimais ir lūžusiu dilbiu. Nuo tada ponas Simonas tiki, jog tikrai gyvens iki žilos senatvės. Sako, jog todėl ir nei vienas vėžys nebuvo baisus, nes žinojo – jo likimas jau išpranašautas, o čia – tik kliūtys kelyje. „Visiems pasitaiko“, – sako Simonas. Atsisveikinant Simonas šiek tiek susigraudinęs man padėkoja už pokalbį ir palinki meilės – namuose ir širdyje.

Žingsniuoju namo plačiai išsišiepus ir ranka nekyla traukti iš kišenės telefono – o gal pražiopsosiu dar viena dialogą?..

Grožis, išties, slypi paprastume. Visgi Geležinė lapė – edukacinis projektas. Juodos kavos galėjau išgerti ir savo balkone su vaizdu, jei tik būčiau prisivertusi išsiplauti kavinuką. Tačiau tuomet nebūčiau jautusi įsipareigojimo padėti į šalį telefoną, o ir draugystė su ponu Simonu nebūtų užsimezgusi. Tikriausiai, bet kurioje Vilniaus kavinėje galėjo atsitikti tas pats – juk viskas priklauso nuo nusiteikimo. Tačiau tokio nusiteikimo kitose Vilniaus kavinėse nėradau. Todėl ir be pončkų, ir be chai lattės pas Geležinę lapę dar užsuksiu.

Pasidalink su savais
Tweet about this on TwitterShare on FacebookShare on Google+Pin on PinterestEmail this to someoneBuffer this page

Mes norime papasakoti tavo istoriją ir drauge sukurti daug išprotėjusių projektų!
Kūrybinės komandos ieškok: mumsidomu@miestodziungles.lt arba +370 61453292