Tai nebuvo mano pirmoji naktis oro uoste, bet, kaipdievąmyliu, baisiausia naktis mano gyvenime.

Jei daugiau mažiau nemalonūs įvykiai prasideda gera gaidele, tai mano istorijos pradžia buvo tiesiog puiki. Gavau pusmečio stipendiją viename Amerikos universitetų, važiavau į šalį, kurią be proto myliu, ir maniau, kad esu pats laimingiausias vaikas.

Nubraukus kelias ašaras, pabučiavau šeimą ir nutipenau kontrolės link. Tai buvo jau trečias, bet vienas ilgiausių išvykimų į Ameriką. Skrydžius susidėliojau taip, kad dar visą dieną galėčiau praleisti Niujorke, pernakvoti oro uoste ir paryčiais skristi toliau.

Prieš atvykstant į JFK oro uostą, žinojau, kad 1 terminalas yra didžiausias ir neva saugiausias. Vieta nakvynei atiteko labai romantiška – restoranų apsuptyje, prie vitražinių langų, su kas minutę besileidžiančiais lėktuvais. Tiesiog pasaka! Šalia prisėdo jauna azijietė, taip pat laukianti savo rytinio skrydžio.

Praėjus vos 15 minučių po mūsų pažinties, visame terminale kilo sąmyšis. Žmonės pradėjo šaukti ir slėptis pakampėse. Sėdėjome prie lango, todėl matėme vieno restorano virtuvę, kuri per kelias minutes tapo sausakimša, ir visi kartu, keliaujantys ir darbuotojai, drebėdami ir kupini išgąsčio mums rėkė: „Greičiau, greičiau! Slėpkitės!“ Netikėjau savo akimis. Ir, nors mintys buvo kažkur toli toli, nuklydusios į baisius išpuolius Prancūzijoje, jau tupėjau restorano virtuvėje su kitais keleiviais. Be batų ir kavos puodeliu rankoje. Negirdėjau rišlių sakinių, visi tik be perstojo kartojo, kad oro uoste kažkas šaudo.

Viskas vyko labai greitai. Apsauginiai, tramdydami savo baimę, šaukė, kad turime palikti terminalą. Laiko nebuvo, todėl spėjau tik prigriebti dokumentus ir, aišku, batus. Bėgome per avarinį išėjimą į garažą, kuriame stovėjo keli privatūs lėktuvai. Trumpam sustojome ir vėl leidomės bėgti. Visur skambėjo sirenos. Galiausiai, aš ir dar koks pusšimtis žmonių, tarp jų ir sutikta azijietė, kuri per kelias valandas tapo mano artimiausiu draugu, atsidūrėme antrajame terminale. Ten savo skrydžių laukiantys žmonės į mus žiūrėjo kaip į pamišėlius, o mes net negalėjome paaiškinti, kas vyksta.

Jauduliui atslūgus, priėjau prie vienos iš oro linijų darbuotojų. Mano lagaminai juk liko 1 terminale! Mūsų pokalbiui nespėjus įpusėti, įvyko dar vienas sąmyšis. Stovėjome ant laiptų, todėl matėme beveik visą terminalą. Žmonės šaukė, bėgo ir lipo vieni per kitus. Atrodė kaip tikra kova už gyvybę. Vėl sustingau, tuščiu žvilgsniu laukiau kulminacijos, bet mane už rankos nusitempė ta pati moteris.

Žinot tą paslaptingą patalpą, kur dingsta jūsų registruotas bagažas? Tai va, mes lipom per tą lagaminams skirtą juodąją skylę. Buvo prietema, tupėjome po metaliniais, lagaminais apkrautais stalais. Už sienos girdėjau žingsnius ir kelis prislopintus balsus ir… Pamačius vyrų akyse ašaras, atsipeikėjau. Kažkas šnabždėjo maldą, kažkas kūkčiojo. O man mintyse sukosti tik „Jei tai pasikartojo nepraėjus pusvalandžiui, vadinasi, baisi pabaiga jau nulemta. O gal reikia išsitraukti ausines? O kodėl tai vyksta dabar? Aš net nespėjau pasiekti galutinio taško, o jau turiu būti kažkieno auka? O kaip sureaguos šeima? Juk žadėjau elgtis atsakingai.“ Kol drebančiomis rankomis rašiau tėvams žinutę, ant ekrano pradėjo kapsėti ašaros…  Ačiū Dievui, ryšio tuo metu nebuvo ir šeimos nariai negavo širdies smūgio.

Po dešimties minučių įėjo ginkluoti policininkai. Jie šaukdami mus, laikančius rankas virš galvos, varė lauk. Viena moteris sakė, kad čia jie viską sugalvojo. Tada visą minutę nekenčiau policijos ir iškart supanikavau, kad mano dokumentai – kažkur pirmajame terminale.

O lauke vaizdelis buvo toks: tūkstančiai žmonių drybsojo nežinioj, virš galvų skraidė lėktuvai, visi terminalai buvo uždaryti, o aplink mus visus ratus suko dešimtys policijos ekipažų. Daugiau nei valandą sėdėjome ant žemės, žmonės atrodė sumišę, bet labai laimingi. O aš pati dar niekada taip nenorėjau namo, kaip tą naktį. Kažkas sakys, tokiose situacijose reikia nepasiduoti panikai, tačiau einamuoju metu apie isterijos valdymą net nespėji susimąstyti.

Atrodė, kad šitoks sugedęs telefonas dėl netikro susišaudymo ar paliktos bombos turėtų palikti didelę, bent parą tvarkomą netvarką. Bet ne, po kelių valandų oro uostas dirbo visu pajėgumu, globodamas tūkstančius keleivių. Bet kuriuo atveju, viskas gerai, kas gerai baigiasi. Ar ramiai jaučiausi kitą kartą sėdėdama oro uoste? Tikrai ne. Baime persmelktų prisiminimų greitai neištrinsi. Tačiau ir tikro keliautojo šiomis istorijomis niekada nesustabdysi.

Pasidalink su savais
Tweet about this on TwitterShare on FacebookShare on Google+Pin on PinterestEmail this to someoneBuffer this page

Mes norime papasakoti tavo istoriją ir drauge sukurti daug išprotėjusių projektų!
Kūrybinės komandos ieškok: mumsidomu@miestodziungles.lt arba +370 61453292