Su Jo Didenybe Reivu artimus santykius užmezgėme lygiai prieš metus. Oh, metinės, rimtai skamba… Tačiau nusprendžiau, kad ši sukaktis – tinkamiausia proga šiems beviltiškiems santykiams padėti tašką. Kartu patyrėme daug pakilimų ir nuopuolių, tačiau taip intensyviai viskas tęstis nebegali. Gal likime draugais? Na, arba meilužiais?

Jokia paslaptis, jog vakarėlių cirkas įtraukia nepastebimai: pramogauti juk vienas malonumas, patirti, kas dar nepatirta, pradžioje atrodo tarsi stebuklas, nugalėti savo kūną ir reivinti iki kitos ar dar kitos paros pietų meto – jaunystės pasišaipymas į sveikatos veidą. Šypsenos, juokas, šokiai… Na, ir kitokie dalykai. Viską suprantate. Jei nepatyrėte, bent jau apie tai skaitėte ar pasakojo draugai.

Daug diskusijų pastaruoju metu buvo vystyta apie Reivą su tais, kurie, bent trumpam stabtelėję, žvilgtelėję į savo jau įprastu tapusį gyvenimo būdą iš šalies, šūktelėjo: „OMG, kaip viskas fake, ir kam to reik? Taip tik nuo savęs bandom pabėgti ir nuo realybės“. Tiesa, bėgti nuo kasdienybės ir jos keliamų rūpesčių yra normalu penktadienio ar šeštadienio naktį, netgi abi iš eilės. Tačiau dažniausiai tai užtrunka kur kas ilgiau nei esate numatę.

Kas toliau? Su laiku suvoksite, kaip viskas laikina, gana dirbtina, kad draugų šioj aplinkoj labai mažai arba nėra iš viso, kad stovite vietoje, nieko reikšmingo nei sau, nei aplinkai, nei Pasauliui nenuveikiate, o visą energiją atiduodate reivui ir sveikatos atstatymui. Ir naudos iš viso to – jokios.

Užburto rato cirkuliacijai įsibėgėjus, nežinai kaip iš jo iššokti, labai baisu ir netgi nesinori, nes tuomet reikia mokytis gyventi iš naujo. Priklausomybė – čia pats tinkamiausias žodis. Ne kiekvieną, žinoma, ši priklausomybė gauna pasiglemžti: tai valios, kitos aplinkos daromos įtakos ir tavo gyvenimo etapo reikalas. Bet, jei esi pakliuvęs į emocinę ar kokią nors kitą duobę, tai, o, vaikeli, laikykis! Reivas gali įsiurbti į savo turbiną, ir ilgą laiką nepaleisti. Būtų paprasčiau atsispirti, jei reivo kultūra pastaruoju metu nebūtų taip giliai suleidusi savo šaknų į mūsų Žemelę. Bet yra kaip yra.

Žinoma, mano ir Reivo metines atšvenčiau su šiokiu tokiu trenksmu. Sakysite: „Aha, tai taip skiriatės?“. Ne viskas taip paprasta kaip norėtųsi, kad būtų. Nusprendęs skirtis, kaip ir mesti rūkyti, gali pasirinkti du būdus: tai padaryti staigiai ir sukelti sau šoką arba palaipsniui, ir tikėtis, kad negrįši prie seno. Gal naivoka, ypač žinant, jog galutinai su Reivu santykių nutraukti nežadu, tik perkelti juos į netikėtų ar labai retų pasimatymų lygmenį. Bet linkiu sau tai įgyvendinti.

Imkitės prevencijos. Veikit dalykus, daug dalykų! Jaučiat, kad stringat toje juodojoje skylėje? Perskaitykite „Prasmingą Jolitos solo“, sportuokit (negaliu patikėti, kad taip sakau!), padidinkit tempus moksluose ar darbuose, darykit tai, kas veža. O jei dar vis ieškot savęs, tiesiog ką nors darykit. Svarbiausia, nepradėkit rimtų santykių su nesuvaldomu donžuanu Reivu. Tai bus tik į gerą.

Pamokslas baigtas. 😉

Pasidalink su savais
Tweet about this on TwitterShare on FacebookShare on Google+Pin on PinterestEmail this to someoneBuffer this page

Mes norime papasakoti tavo istoriją ir drauge sukurti daug išprotėjusių projektų!
Kūrybinės komandos ieškok: mumsidomu@miestodziungles.lt arba +370 61453292