Vieni tėvai augina vaikus leisdami jiems patiems apsideginti, įsipjauti, susipešti, nugriūti, išsiteplioti. Kiti tėvai prausia, poliruoja, apkamšo, paduoda, nukelia ir pakelia. Lygiai taip pat su užsieniečiais, pirmą kartą atvykusiais į Vilnių. Gali skirti jiems laiko ir vedžioti už rankos, kol jie kita ranka pyškins viską aplinkui, o gali įmesti į lietuviškus barščius ir liepti išsikapstyti patiems – čia galioja džiunglių taisyklės.

Savo svečiams iš Amerikos suteikiau progą per dvi dienas Vilnių pažinti įvairiais būdais – ir už rankutės vedžiau ir patys klaidžiojo, nuotykių ieškojo. Spėkite, kas iš to išėjo? Netikėtos išvados, naujai nupieštas Vilniaus veidas.

Vilnius

PIRMA DIENA

Norėdami gyventi sostinės centre, svečiai iš Amerikės išsinuomojo dviejų kambarių butą prie Rotušės aikštės. Bute, pasirodo, gyveno ir šeimininkas be-jokių-GMO, pamišęs dėl lietuviškos agrokultūros. Pastarasis nekalbėjo apie nieką kitą, tik natūralias daržoves, nes „Pas jus Amerikoje ten viskas iš plastmasės, net bulvės tikros nesat neragavę“. Chebra keisto pokalbio neatlaikė ir susiruošė tepti slides gilyn į miestą.

Nors turėjome susitikti anksčiau, galiausiai buvo nutarta pasimatyti vidurnaktį Paryžiaus kavinėje. Priežastis nei rimta, nei normali: aštuntą valandą atvykę pavakarieniauti į atsitiktinai ir neįprastai daug gerų rekomendacijų surinkusį tradicinio lietuviško maisto restoraną jie užtruko ilgiau nei tikėjosi. Padavėjas jiems keletą kartų pakartojo „the service is slow here“. Ir tikrai nemelavo.

Vėliau, žinoma, „nutiko“ linksmybės iki paryčių. Čia toks pasiruošimo būdas kitai dienai, kuri buvo numatyta iš tiesų aktyvi.

ANTRA DIENA

Kitas rytas, aišku, prasidėjo nuo to, kad susitikę ėjome ieškoti automobilio. Deja, išvakarėse užkurtas vakarėlis buvo toks geras, kad neprisiminiau net to, kas vyko prieš jį. Natūralu, automobilio paieškos senamiestyje kiek užtruko.

Prieš ekskursiją Vilniuje nutarėme judėti į viduramžius Trakuose. Ragavome kibinus skambant tranzui. Dar kartą: įžymūs Trakų kibinai ir trance muzika?! Na, labai jau įdomus sprendimas. Bet pasisėdėjimas su vaizdu į pilį buvo geras. Plačios šypsenos – success! Pasivaikštom ir atgal į sostinę. Aš su reikalais, kolektyvas – su savais planais.

Misija 1 – apsikirpti. Keistas užmojis kaip porai dienų užsukus į už jūrų marių esančią šalį, ar ne? Tačiau amerikonai uoslę turi gerą – iš karto užsuko į „UFF“ saloną, kuriame jiems maloniai paaiškino: šukuosenas reikia planuoti anksčiau, o, norėdami patekti į plaukų stilisto kėdę, turėtų laukti dvi savaites.

UFF salonas

Misja 2 – pasižvalgyti. Bernardinų sodas – check. Neveikiančios karuselės vyrukams vis viena įspūdį paliko, todėl, pažeidę saugaus lipimo per tvoras taisykles ir drąsiai ant jų užsikabaroję, fotografavosi iki kol (spėju) baigėsi telefono atminties kortelė. Turiu pastebėti: vienas iš keliautojų yra mini Instagram žvaigždė, turintis daugiau nei 20 tūkstančių sekėjų.

Vilnius, karuseles

Gedimino kalnas, atveriantis panoramą į Vilniaus senamiesčio chaosą, taip pat buvo aplankytas. Kaip jie patys įvardino: „Buvome užlipę į panoraminį kalną šalia kažkokio what’s-left-of-the-castle. “ Bet vaizdas patiko.

Vilnius, panorama

Misija 3 – muziejus. Taigi, mano komanda savarankiškai nuvyko į gerai Facebook’e išreklamuotą Marketingo muziejų ir pateko į nesibaigiančią ir nuobodžią Excel’io bei PowerPoint’o prezentaciją. Kaip žmonėms, itin nemėgstantiems Excel’io ir PowerPoint’o, nelabai pasisekė. Ką padarysi. Užsuko amerikiečiai ir į random būdu atrastą parodą: įspūdžiai, sakė, nuostabūs, tai daugiau ir neklausiau – man to gana.

Marketingas, selfis

Misija 4 – kažką įsimesti į skrandį. Aplankyta naujai atsidariusi kepyklėlė.  Paragavę žodžiais neapsakomų bandelių ir pyragų, chebra įtikinėjo mane, kad jeigu kiekvienam šalies vadovui duotų po vieną tokią, taika pasaulyje niekada nesibaigtų.

Prieš išvykdami atgal į burgerių kraštą, svečiai dar spėjo pasidalinti, ką sužinojo pabendravę su vietiniais žmonėmis. Lietuviai didžiuojasi tuo, kad buvome paskutiniai priėmę krikštą ir liepia įsiminti visiems laikams, kad mūsų valstybinė kalba nėra rusų. Na, tikrai ne tai norėjau akcentuoti pasakodama apie Lietuvą ir per dvi dienas mėgindama parodyti šiek tiek Vilniaus. Bet, ką jau čia, tokie praeivių pamintijimai – ne pats blogiausias variantas.

Beje, ką užsieniečiams Vilniuje rodote jūs?

Pasidalink su savais
Tweet about this on TwitterShare on FacebookShare on Google+Pin on PinterestEmail this to someoneBuffer this page

Mes norime papasakoti tavo istoriją ir drauge sukurti daug išprotėjusių projektų!
Kūrybinės komandos ieškok: mumsidomu@miestodziungles.lt arba +370 61453292