Prieš pusantrų metų vykusioje „Mados Infekcijos“ metu su šiame renginyje kūrinius pristačiusia dizainere iš Rusijos Mari Butenko pokalbiui turėjau tik 5 minutes. Dažnai žurnalistams tiek laiko pakanka, mat pašnekovams jie užduoda vos kelis klausimus. Tačiau pradėjusi kalbėtis su Mari supratau, jog kelių minučių mums tikrai neužteks. Taigi, ilgai netęsusios pašnekesio sutarėme susitikti puodeliui kavos kitą dieną.

Dizainerė Mari Butenko

Jau seniai teko kalbinti tokį nuoširdų žmogų: susitikimo metu Mari rankose nervingai maigė mylimojo dovanotą žalią žaisliuką, o kalbėdama apie savo laimėjimus vis nurausdavo. Tiesa, nors jaunoji dizainerė stengėsi bendrauti gan santūriai, ji vis viena atvirai dalinosi savo mintimis ir istorijomis. Tad siūlau įsivaizduoti, jog kalbinate ją patys – Mari ir be mano klausimų puikiai moka apie dalykus papasakoti.

MDizainerė Mari Butenkoiestas kuriame užaugau – visai ne fashion

Gimiau ir užaugau Omske. Mokiausi fizikos – matematikos licėjuje, prijungtame prie universiteto ir, dar būdama mokinė, maniau, kad tapsiu architekte: tais laikais atrodė, jog tai – tiesiausias ir lengviausias kelias.

Stodama į aukštąjį nusprendžiau pasižvalgyti ir po kitus universitetus. Kaip dabar atsimenu dizaino universitetą: koridoriuje sutikau pižamą vilkinčią panelę su kavos puodeliu rankose, po pažastimi ji laikė pagalvę. Tai man paliko įspūdį, tad nusprendžiau, kad noriu studijuoti tik dizaino universitete! Pirmą kartą neįstojau, todėl metus praleidau studijuodama drabužių konstrukciją.

Paradoksalu tai, kad Omskas yra industrinis, pramoninis miestas – visai ne fashion, bet dizaino universitetas – geriausias šalyje.

Ten kur plona, ten ir plyšta

Dabar ne tik kuriu drabužius, bet ir dirbu vaikų dienos centre. Mokau vaikus piešti, pasakoju jiems apie meną. Vaikai galvoja lengvai, jų mąstymas nepriklausomas, o idėjos tokios VAU! Dažnai juos laikau didžiausiais savo įkvėpimo šaltiniais.

Tačiau taip pat dažnai įkvėpimo ieškau ir tyloje, už uždarų studijos durų. Kūrybinis procesas, mano nuomone, turi būti „nuobodus“ – labai sunku užsiimti pašaliniais darbais, nes tuomet manęs tiesiog neužtenka: kūrybinis procesas tampa nepilnavertis, atsiranda spragų, nebaigtumo. Ten kur plona, ten ir plyšta.

Jokia paslaptis, kad kūrėjas negali ir nenori visą laiką daryti tą patį. Geriausias poilsis nuo pagrindinės aistros yra kita veikla. Taigi, yra du dalykai, kuriuos veikčiau, jei nebūčiau dizainere: pirmas – išvažiuočiau į Floridą ir pardavinėčiau ten gėles, antras – atidaryčiau savo žirgyną! Tiesa, žaviuosi žmonėmis, kurie valdo muzikos instrumentus, tad pati ateityje svajoju išmokti skambinti pianinu.

Komandoje negali būti du lyderiai

Jei pamenate, „Mados Injekcijoje“ dalyvavau su savo kolege Dasha. Ji buvo atsakinga už vyrišką kolekciją, aš už moterišką. Šiais metais ji atsisakė dalyvauti.

Mūsų duetas išsiskyrė be pykčių. Taip atsitinka dažnai, ypač kai dirbi ir gyveni kartu, buitiniai konfliktai yra tiesiog neišvengiami.  Labai sunku dirbti su draugais. O ir komandoje negali būti du lyderiai, vienas vis tiek turi būti išmintingesnis, nuolankesnis.

Naujai savo kolekcijai „Seven sins“ turėjau labai daug idėjų, tačiau pasirinkau grįžti prie žmogaus ydų: vieną iš dalykų, kurie sudaro žmogaus charakterį. Savo kūriniais norėjau atskleisti šiuolaikinę ydą: mano nuomone, pagrindinė šiuolaikinės visuomenės problema – nerūpestingumas tiek savo, tiek supančios aplinkos, tiek gamtos atžvilgiu. Aš pati esu tinginė ir labai mėgstu ilgai miegoti. Bet kai pradedu dirbti – atiduodu visas savo jėgas ir nebeskaičiuoju laiko. Tuomet tampu nerūpestinga artimiesiems, mitybai ir sveikatai.

Tiesa, kolekcijoje buvo ir sportinių elementų:  paprastos siūlės, audinių lengvumas. Beveik visi audiniai buvo natūralūs. Mūsų gyvenime ir taip yra labai daug dalykų, kurie mus varžo. Taigi, norisi patogumo, paprastumo.

Beje, intensyviai bendradarbiauju su teatru, todėl tai jau trečioji mano kolekcija, kuri bus panaudota spektakliuose.

Rusijos dizaineriai nemoka savęs reklamuoti?

Mano mieste mada gyvuoja tik universiteto ribose. Vilniuje labai švaru, o mūsų miestas labai užterštas. Todėl žmonės priversti rengtis taip, kad ilgą laiką atrodytų maksimaliai tvarkingai ir švariai. Štai Maskvoje, Sankt Peterburge – mada gyvuoja akivaizdžiau. Bet dėl didelio žmonių skaičiaus ir jų finansinės padėties skirtumo, taip pat ir skonio atsiranda didžiulis kontrastas. Didelę reikšmę turi ir žmonių mentalitetas. Mažuose miestuose, provincijose, vis dar gyvuoja mintis, jei visuomenėje žmogus užima tam tikrą poziciją ir turi daugiau pinigų nei kiti, turi tai pademonstruoti aprangos brand’ais. Tai, iš vienos pusės, yra juokinga.

Dizainerės Mari Butenko darbai

Konkurencija čia labai didelė, dažnai atsiranda naujų, nematytų kūrėjų, duetų. Jei duetas sugeba išgyventi pirmus du metus – viskas gerai, gal kažkas ir pavyks. Bet vėlgi tai priklauso nuo kiekvieno miesto, nes vis kita vieta diktuoja savo taisykles, estetiką. Dizaino universitetai labai skirtingi ir būnant mados festivaliuose tai iš karto matosi. Tuomet ir konkurencija būna skirtingų lygių. Tačiau manau, jog rusų dizaineriams labiausiai trūksta piaro. Yra labai daug talentingų žmonių, bet jie nemoka savęs reklamuoti.Dizainerės Mari Butenko darbai

Jei kalbėtumėm apie topinius brand’us, tai būtų Alena Akhmadullina, Gosha Rubčinskij. Šie dizaineriai tikrai populiarūs ir komerciškai pasisekę. Mano mėgstamiausias duetas – Nina Donis. Nors jie dabar išvažiavo į Graikiją, bet iki šiol pristato save kaip Rusijos kūrėjus.

Krizė itin veikia Rusijos madą

Rusijoje dabar labai sunkus metas. Sankcijų vis daugėja, importinių produktų kainos nežmoniškai auga… Prieš „Mados Infekciją“ teko tai pajusti dar kartą – man reikėjo metro šilko. Gruodį šio audinio įsigyti galėjau dar pakankamai lengvai, o dabar šilką reikėjo užsisakyti internetu, kas reiškia poros savaičių trukmės laukimą, muito ir siuntimo mokesčius bei daug visokio popierizmo.

Krizė tikrai veikia madą Rusijoje – žmonėms tai nebėra svarbu. Tiesa, dizainerius tai motyvuoja kaip geras spyris, tik pastarąjį gauname gal kiek per smarkiai ir per dažnai. Nors idėjų įgyvendinimui tenka nuolatos ieškoti naujų techninių sprendimų, visa tai atsijoja stipriausius nuo silpniausių.

Atvykusi į Europą jaučiu, jog Rusija yra užsitraukusi europiečių nemalonę. Suprantu, kodėl. Jokia paslaptis ir tai, kad rusams visuomet norisi švęsti, jie elgiasi nekorektiškai, per daug laisvai, bet tai nereiškia, kad visi rusai būtent tokie.

 

Pasidalink su savais
Tweet about this on TwitterShare on FacebookShare on Google+Pin on PinterestEmail this to someoneBuffer this page

Mes norime papasakoti tavo istoriją ir drauge sukurti daug išprotėjusių projektų!
Kūrybinės komandos ieškok: mumsidomu@miestodziungles.lt arba +370 61453292