Turit šunį? O gal katę? Meilė gyvūnams, turbūt, egzistuoja daugelio genuose. Bet kodėl būtent kažkas mielo, pūkuoto, murkiančio? Štai sutikau Edgarą, kuriam patinka vorai. Anarchrofobai dabar, turbūt, nusipurtė, pasibjaurėjo ir net nebeskaitys šio interviu, o man pasirodė įdomus žmogum, kuris iš to beprotiško susidomėjimo vorais sukūrė verslą. Beje, šis vaikinas augina ne tik vorus – po vienu stogu gyvena gausi šeima: žmona, 2 metukų dukrytė, šuo Kivi, katė Belgija ir oooi kiek daug vabalų…

 

Nuobodus klausimas, kurį, turbūt, užduoda visi: kaip gi sugalvojai auginti vorus?

Viskas prasidėjo nuo domėjimosi gamta dar vaikystėje. Mėgdavau žiūrėti kaip vaikšto skruzdelės, ką veikia vorai… Įmesdavau kokią skruzdę vorui ir stebėdavau kas vyksta (kikena). Domėjausi nematytom rūšim, kaip jos vystosi, ką valgo. Atradau ne tik lietuviškus vorus: visokius spalvotus, didelius, pūkuotus – užkabino.

Kiek žinau turi savo verslą, prekiauji tais pūkuotais fainuoliais, gal net jų pašarais. Taip pat važinėji po Lietuvą su edukaciniu projektu. Gal galėtum papasakoti plačiau?

Žinai tą vaikišką svajonę turėti zoologijos sodą? Arba tapti veterinaru, turėti žirgyną..? Tai ta vaikiška svajonė kaip ir tapo realybe. Palangoj įkūrėm zoologijos sodą.

Aš irgi norėjau tapti veterinare vaikystėje…

Gerai, kad nežinojai kas tai yra, dabar žinai ir turbūt nebenorėtum (juokiasi).

Taigi, įkūrėm zoologijos sodą Palangoje, bet tada pagalvojom, kad ne visi turi galimybę atvažiuoti iki pajūrio. Tad sugalvojom nuvažiuoti į mokyklas – ši idėja visiems labai patiko. Taip apvažiavom penkias mokyklas, vėliau skaičius išaugo iki penkiolikos, dar po kurio laiko – nuo penkiolikos iki dvidešimt… Ir tada supratom, kad fiziškai nebepajėgiame vesti seminarų, atsiliepinėti į skambučius, ieškot naujų klientų, tad nusprendėme samdyti žmogų, kuris galėtų dirbti vadybinį darbą. Apytiksliai 70% Lietuvos mokyklų, kurioms paskambinome, susidomėjo, rekomendavo mus darželiams ir panašiai. Taip ir važinėjame.

Po Lietuvą keliaujantys vorų terariumai

Kaip atrodo tavo darbo diena?

Šiaip ne taip atsikeliu, mokyklose turim būt 8 val., o kavą aš geriu pusvalandį, buku žvilgsniu žiūrėdamas į vieną tašką – esu visiškas miegalius. Mokyklose, išsikraunant gyvūnus, mus pasitinka su „A..Fuuu!“ arba „Oo!!!”. Visiems reikia išaiškint, kad NEGALIMA liesti stalo ir terariumų, o to daryti NEGALIMA dėl gyvūnų saugumo. Keisčiausia, kad su vaikais problemų žymiai mažiau nei su mokytojais, kurie tuos vaikus gąsdina savo emocijomis, pamatę vorą. Kartais tenka nuraminti kokią mokyklos budėtoją, kuri pradeda lįst į kampą, atitraukinėt vaikus nuo terariumų ir visaip kaip varyt jiems baimę.

Tai nori pasakyti, kad vaikai mažiau bijo vorų nei suaugę?

Tikrai taip! Kuo mažesnis vaikas (netgi darželinukas) – tuo mažiau bijo. Mokytojai, prisižiūrėję siaubo filmų, varo jiems baimę, ne visi jie suvokia, kad daro blogai taip reaguodami. Juk mūsų projektas edukacinis, mes norim parodyt, kad visi gyvūnai yra savaip įdomūs ir nebūtinai baisūs, o tuo labiau – ne šlykštūs. Kartais darželiuose auklėtojos prašo paaiškinti vaikams, kad negalima šokinėti ant vabaliukų, negražu juos traiškyti – tai gyvybė. Labai džiugu, kad apie tai dar kažkas galvoja.

Koks buvo keisčiausias nutikimas Tavo karjeroje?

Aš sakyčiau ne nutikimas, o žmogus, padovanojęs man seną, devyniolikos metų vorą. Tas voras buvo atsiradęs Lietuvoj dar prieš nepriklausomybę. Labai džiaugėmės juo, tik dabar nepamenu kaip man jį pavyko gauti dovanų. Voras buvo labai didelis ir tikrai ne lietuviškas – tai „Garbanuotaplaukis paukštėda“. Tas vyrukas – kaip koks pranašas, pastūmėjęs mane į šią veiklą, tapusia mano gyvenimu.

Koks didžiausias sunkumas tavo darbe?

Atsikelti (juokiasi). Jei rimčiau – rasti normalias patalpas zoologijos sodui Vilniuje… Nepaisant neadekvačių kainų, nerandam net reikiamo dydžio, pirmame aukšte, ne per šaltų ir ne per šiltų patalpų, pritaikytų neįgaliesiems, su automobilių aikštele šalimais. Patalpų ieškome nuo 2014  metų kalėdų. Tai įsivaizduok!

Minėjai, kad negalima liesti stalo, reikia laikytis atstumo nuo gyvūnų – skamba pavojingai! O pats turi dviejų metukų dukrą, ji nebijo visų šių gyvių? Kaip ji reaguoja?

Sakyčiau ne bijo, o kiek vengia, dabar labiau, nei kai buvo mažesnė. Anskčiau net suaugusį Madagaskaro tarakoną galėdavo paimti į ranką. Labiausiai dukrai patinka stebėti juos pro stiklą. Ji ne bijo, o yra atsargi, o dėl to labai džiaugiamės.

Gyvalazdė

Koks pats populiariausias voras, kurį galima įsigyti ww.staktosvoras.lt?

Čilės rožė. Jis populiarus tarp moterų dėl savo rusvo kailiuko ir meilumo. Per visą Lietuvą tik dvejose mokyklose atspėjo jo pavadinimą… Ei, bet mes turim ne tik vorų, yra ir gyvalazdžių, tarakonų, skorpionų!

O kodėl būtent staktosvoras.lt ? Kas ta stakta?

Aš (juokiasi). Stakta buvo mano slapyvardis įvairiuose portaluose.

Kokia tavo veiklos ateities vizija?

Artimiausiu metu – zoologijos sodas Vilniuje. Realiai, visos pajamos, kurios surenkamos projekte „Nariuotakojai mokykloje“, yra skirtos įgvendinti šią idėją. Jeigu viskas bus pagal planą – Vilniuje turėsime didžiausia specializuota zoologijos sodą Baltijos šalyse. Vilniuje prie nariuotakojų taip pat prijungtume ir roplius.

O pats pagal profesiją esi biologas?

Kirpėjas-vadybininkas. (juokiasi)

 

Paskutinis atsakymas – įrodymas visiems, kurie nuo vaikystės svajoja atidaryti arbatėlės degustavimo restoraną, baikerių klubą, kačių dresavimo mokyklą, o gal – tą patį zoologijos sodą: viskas ĮMANOMA. Žmonės, viskas tikrai yra įmanoma.

Negaliu atsidžiaugt asmenybėmis, kurie nenumeta į šalį nebaigtų darbų, nenuleidžia rankų, lipa per save ir dega dega dega noru padaryti kažką ir tai padaryt gerai! Būkite tokie, būkite visokie; kitokie nei tie, kuriuos stebit televizoriaus ekranuose. Būkit savimi, nes tik būnant savim galima sukurt kažką nepaprasto, netikėto ir sėkmingo. O, tau, Edgarai, linkiu didžiausios sėkmės!

Pasidalink su savais
Tweet about this on TwitterShare on FacebookShare on Google+Pin on PinterestEmail this to someoneBuffer this page

Mes norime papasakoti tavo istoriją ir drauge sukurti daug išprotėjusių projektų!
Kūrybinės komandos ieškok: mumsidomu@miestodziungles.lt arba +370 61453292