Numirę Perkūnkiemyje

Kajaus tėtis, ateidamas jo pasiimti iš mokyklos, niekada su niekuo nekalba. Kajaus tėtis niekada nesišypso. Net Kajui. Net meluodamas mamai. Kajaus tėtis – miręs.

Aštuonmetis Kajus gyvena Perkūnkiemyje. Naujam daugiabuty. 2010 m. statybos. Su tėčiu, mama ir ketverių sesute Lukrecija čia įsikėlė, kai statybininkai dar nebuvo baigę įrenginėti vonios kambario. Bet nieko baisaus, Kajus buvo pripratęs skubėti. „Greičiau, greičiau!“, – jam sakydavo mama. O mamai tai nuolat kartodavo jos laikrodis. Tas, kuris giliai moteriškume. Ciferblatas raudonuoja –  arti vidurnakčio. Reikia veikti. Taigi, taigi.

Prieš devynerius metus mama paskui tėtį sekė ryžiais nubarstytu taku. Medų kopinėjo ten, kur ant smėlio šešėliai trikampiai. O po metų akušeriai šaukė „berniukas!“. Tėtis jau tada darbe buvo svarbus. Iš ausies niekada neišsitraukdavo keisto kištuko, kuriame girdėdavosi piktų dėdžių balsai: „Greičiau, greičiau! Mums jau reikia eiti!“, – sakydavo. Tik Kajus nesuprasdavo ar jam, ar piktiems dėdėms.

Kajaus tėtis išmoko nesišypsoti vieną dieną grįžęs iš banko. Po kelių dienų šeima persikėlė į Perkūnkiemį. Į naują butą išvažiavo nauju nissanu. Persikėlus į Perkūnkiemį, nesišypsoti išmoko ir mamytė. O ir jos ausyje atsirado keistas kištukas.

Po dvejų metų tėtis su jau nebe tokiu nauju nissanu iš gimdymo namų atsivežė mamą ir Lukreciją. Sesutė! Kitą dieną tėtis vėl išėjo į banką.

Visai neseniai tėtis Kajų labai išgąsdino. Iš jo darbo kambario, kuriame dažniausiai leisdavo vakarus, sklido duslus garsas. Berniukas prisliūkino ir pro mažą plyšį tarpduryje pamatė nugara stovintį tėtį. Kumščiu, sinchroniškai talžantį kartotines Perkūnkiemo buto sienas.

Kajus spruko. Kajus miegojo neramiai, bet pasiryžo ryte nueiti į tėčio darbo kambarį. Šeštadienis. Tėčio nėra namuose, nes jis svarbus. Dirba ir šeštadienį.

Kajus siekia kambario rankenos. Jis viduje. Skylė kartotinėje Perkūnkiemio sienoje užkaišyta skutais, pridengta kieto rėmo vestuvine nuotrauka. Kajus artėja prie jos. Berniukas užuodžia degėsių kvapą – tai tie skutai – atsargiai nukelia nuotrauką, kurioje tėtis ir mama dar šypsojosi.

Iš skylės sienoje išsitraukia kone pelenais virtusius skutus. Jų daugybė. Kiekviename po žodį. Labai sunkiai įžiūrimą, žiebtuvėlio liepsnos aplaižytą. Kajus bando išskaityti pirmąjį žodį. DR…DRAU…GAI. Antrąjį. SVAJ…OOO…NĖS. Kajus šifruoja trečiąjį, ketvirtąjį. Skiaučių daugybė. Vaikas nepastebi, bet jį tarpduryje stebi mamytė. Rankoje gniaužianti keistąjį kištuką.

Po akimirkos ji įsideda atgal į ausį ir nieko nepasakiusi išeina.

Kajaus tėtis ir mama mirė trisdešimties. Jie visi iki šiol gyvena Perkūnkiemyje.

Pasidalink su savais
Tweet about this on TwitterShare on FacebookShare on Google+Pin on PinterestEmail this to someoneBuffer this page

Mes norime papasakoti tavo istoriją ir drauge sukurti daug išprotėjusių projektų!
Kūrybinės komandos ieškok: mumsidomu@miestodziungles.lt arba +370 61453292