Krikščionių dievas septintą dieną ilsėjosi. Well that was a mistake! Maža to, kad pusdienį praleido pro debesies plyšį chek’indamas du nudistus, bet ir nepasirūpino priemonėmis nuo kenkėjų. Žaltys prasprūdo. Gyvatė! O tada dar tas obuolys… Tai šįkart apie maistą! Baltabarzdis išties tuščiai prabimbinėjo sekmadienį. O galėjo iš Adomėlio raktikaulio išlankstyt tobulą pristatymą į namus. Ta prasme tu užsisakai ir tau atveža, ką tu užsisakei. Laiku. Ne po pusantros valandos, ar penkiolikos šviesmečių, bet laiku.

Po valandos, lygiai tada, kada tau pasakė operatorė. Po tokio pareiškimo storabambis angelėlis man eretikui galėtų pakuždėt – „bet juk dievulis sukūrė rankas, kad pats maisto pasigamintum, ir kojas, kad iki restorano nueitum.“ Sparnuotam cherubinui priminčiau, kad dievulis sukūrė ir vidurinį pirštą. Noriu maisto į namus! Goddammit! Ir angelams nereikėtų cypaut dėl tokio noro, nes tai dieviškas noras.

Pristatymas į namus – kuo tikriausias stebuklo įrodymas. Stebuklas, kai užsakymas įvykdomas tvarkingai. Aišku, visi žinom, kad stebuklai retas reiškinys. Dažniau, o tiksliau visada, maisto pristatymas yra nuotykis. Nežinai, kas bus atvežtoje pakuotėje, noris klykt, kaip Bredui Pitui – what’s in the box?!

Tu užsakei vegetarišką, o ten Havajų. Išvežiotojas tuomet išvedžioja, kad gali nusiimt vištieną, nes ananasai irgi daržovės. Užsisakai kebabą su česnakiniu, bulvyčių – gauni svogūnų žiedų ir skardinę kolos. Tuomet išvežiotoją skenuoji klausiamu žvilgsniu ir jis suspurda – „ai, teisingai! Štai jūsų indelis česnakinio!“.

Visgi pristatymas į namus daug ko išmoko. Jei niekada gyvenime nesi bandęs naudotis banko kortelių nuskaitymo aparatu, greito maisto archangelai tau pasiūs patį seniausią išvežiotoją, kuris gyveno dar tada, kai net nebuvo bankų. Vos prasitarus, kad bus atsiskaitoma kortele, jį sugelia tūkstančiai vidinių adatų. Drebančiomis rankomis ištraukiamas nuskaitymo aparatas, nupučiamos dulkės. Tuomet viskas aprimsta, prasideda meditacija. Lėtai nuspaudžiamos visos įmanomos mygtukų kombinacijos. Kvitų popierius po nepavykusių operacijų it tasai žaltys išsiraizgo iki pat žemės. O tada ir prasideda pamoka –  „duokite, pabandysiu pats.“

Pristatymas į namus atrodytų paprastas procesas. Paskambini, sudiktuoji savo pageidavimus. Na, kartais pakartoji – „koldūnai su grybais. Ne, ne su mėsa. Su grybais. Taip, viena porcija. Ne, antros su mėsa nereikia.“ Tuomet palauki. Išgirsti durų skambutį. Eini link jų ir užuodi tešloje kepto faršo aromatą. Atrodytų paprastas procesas, bet, deja, nėra, tas rocket science pristatymas į namus. Jam įgyvendinti reikalingi sprendimai daugybei matematinių formulių, o ir ožiaragio žvaigždynas turi būti tinkamai išsidėstęs. Brolyti, čia skaičiavimų – jopapa! Kaip tu gali va taip, paprastai iš dvidešimties atimti aštuoniolika kablis kempenkis? Juk variantų šimtai.

Procesas, reikalaujantis nežmoniškos komunikacijos. Juk tu kalbi, operatorė kalba, šefas kalba, o išvežiotojas turi viską girdėti ir suprasti. Juk jei tu operatorei pasakei, kad grąžos iš penkiasdešimties būtų, pasakei, kad grąžos būtų, pasakei, kad būtų, tai ir būna – ‚oi sorry, aš čia va penkis ir dvidešimt centų turiu, ką darom? Man niekas nieko nesakė. Tai gal, kaip nors? Va gi česnakinio atvežiau“ Pirmą dieną žemę ir dangų sukūrusio krikščionių dievo dvasia sklandė virš vandenų. Nežinau ,ar ten buvo Vilniaus vandenys, bet einu įsipilsiu stiklinę. Maisto, ko gero ir šįkart nesulauksiu.

Pokalbio pabaiga

 

Pasidalink su savais
Tweet about this on TwitterShare on FacebookShare on Google+Pin on PinterestEmail this to someoneBuffer this page

Mes norime papasakoti tavo istoriją ir drauge sukurti daug išprotėjusių projektų!
Kūrybinės komandos ieškok: mumsidomu@miestodziungles.lt arba +370 61453292