Tomą pažįstu nuo universiteto laikų (kurio nei vienas nebaigę išsilakstėm). Kartu pakeitėm  ir
aplakstėm porą šalių, porą darbų, šiek tiek daugiau gyvenamų būstų. Šį kartą Tomas Kudrešovas skrydžių palydovas, o pokalbio metu mus skiria dešimtys tūkstančių kilometrų.

Žmonės skraidykit.

Lėktuvais skraidykit,

Ant šluotos skraidykit,

Nors ir rūkykit, bet bent galvoje paskraidykit.

 

(Tomas – apie darbus, keliones ir, vos vos, apie meiles.)(Tomo asm. arch. nuotrauka)

Niekada netikėjau, kad žmogų gali apibūdinti jo darbas. Darbas man buvo pajamų šaltinis, nieko daugiau. Galbūt
taip yra dėl to, kad mano pajamų šaltinis niekada nebuvo kas nors, apie ką norėčiau pasakoti ir girtis. Dirbau, trumpai tariant, šį bei tą… Tikriausiai kaip ir kiekvienas jaunuolis savęs atradimui pasirinkęs ne akademinį kelią. Nors universiteto sąrašuose mano vardas šmėžavo keturis kartus, didžiausias pasiekimas – trys semestrai kinų kalbos ir ekonomikos studijų Danijoje. Visada jaučiau, kad Hario Poterio knygos man įdomesnės už vadovėlius. Dirbau visur: Šveicariškose fermose ir bulvių laukuose, buvau Niujorko turčių namų prižiūrėtojas ir statybininkas, vadybininkas, prabangaus restorano padavėjas Vilniuje ir ne tokio prabangaus Londone… Taškiausi po pasaulį, o visi uždirbti skatikai buvo išleisti lėktuvų bilietams, hosteliams ir alui…

Visada buvau aviacijos geek’as. Myliu oro uostus, lėktuvo modelius atpažįstu net danguje, o ir rinkdamasis skrydžio bilietus dažnai ieškodavau ne kainos, o oro linijų ar lėktuvo modelio. Atsimenu savo pirmą skrydį „Airbus A380“ iš Paryžiaus i Niujorką. Kai pamačiau tą padangių motiną, dviejų aukštų milžinę, supratau, kad norėčiau skraidyti ir tai yra būtent tas lėktuvas, kuriame norėčiau dirbti. Jeigu reikėtų pirštu besti į patį graudulingiasią, lemtingiausią momentą – tai būtų būtent šitas.

Praėjus penkeriems metams nuo tada, kai pasėjau šią mintį savo galvoje, dienas jau leidžiu padangėse. Šio interviu nederinau su kompanija, kuriai dirbu, todėl pavadinimo minėti negaliu. Galiu išduoti tik tai, kad pagrindinė bazė yra Dubajuje ir įgula dėvi raudonus galvos apdangalus.

Papasakok apie savo šiandienos rytą.

Jo nėra ir nebuvo. Rytas, vakaras ar diena yra terminai, sunkiai randantys vietos šiame gyvenimo būde. Šiandien pirmoji ryto užduotis buvo sumokėti už atjungtą internetą, nes panika ir pyktis be interneto likusiam temdo protą. Vaikai skuba į pirmą pamoką, o aš jau beldžiuosi į banko duris, delne spausdamas pinigų šūsnelę. Košmaras.

(Tomo asm. arch. nuotrauka)Mano žadintuvas šiuo metu turi 62 skirtingus laikus… Rytas būna kada tik nori. Bet kuriuo atveju keltis tenka likus keturioms valandoms iki skrydžio. Priešskrydinis rytas visada atrodo vienodai: suplanuotas iki paskutinės cigaretės. Dušas, lagaminas, pusryčiai ir plaukų lakas, transportas, kava ir tiesiai į vartus.

Ar laikaisi kokių nors taisyklių ar ritualų, kurie įneštų rutinos į laiko juostų nepaisantį gyvenimo būdą?

Stebuklingos formulės tam nėra. Pagrindinis dalykas, kurio išmokau – klausytis savo kūno: jeigu sako miegoti, tai ir miegi, nepaisant to, ką sako saulė. Žinoma, pakoreguota mityba, fizinis aktyvumas ir alkoholio vartojimas gyvenimo kokybei čia turi ypač didelę įtaką. Bet neapsimetinėsiu, kad radau būdą tai subalansuoti. Visgi tai vienas didžiausių iššūkių, su kuriuo tenka susidurti pasirinkus šį darbą, ir kiekvienas su juo dorojasi individualiai. Galiu pasakyti tik tiek, kad visiškas rutinos nebuvimas visiems netinka, kad ir kaip romantiškai tai skambėtų. Tai yra viena svarbiausių priežasčių, dėl kurių žmonės meta šia profesiją.

Papasakok apie Dubajų. Jautiesi ten kaip namie ar jis tau tik laikina stotelė?

Dubajus yra keistas miestas. Ar vieta žemėje. Pats nežinau, kaip jį vadinti. Kad ir kaip būtų, čia nėra nei vieno žmogaus, kuris atvyko apsigyventi, nes jam nuoširdžiai patinka miestas. Ne. Visi čia esantys yra tik dėl darbo. Džiugina tai, kad pritrūkus atostogų jos visada čia. Pusryčiai su šampanu viešbutyje prie jūros ar tingi popietė prie baseino tikrai nėra problema. Dubajusjaunų ir ambicingų žmonių miestas. Bene kiekvienam iš jų jis yra laikina stotelė. Ar tai laikina stotelė man?.. Kitas klausimas.

Ko labiausiai ilgiesi gyvendamas Dubajuje? Ar yra kažkas, ko miestui ypač trūksta?

Dubajus yra pusiaukelėje tarp saulės ir žemės, todėl labai pasiilgstu normalaus oro, o ne ugnies. Tikrai pasiilgstu žalumos, miškų ir parkų, lietuviškų ąžuolų vietoj palmių. Dubajui trūksta sielos, romantikos, kultūros… O gal ir netrūksta. Gal jis tiesiog kitoks ir man dar reikia laiko priprasti ir suprasti.

Kodėl skrydžių palydovas? Kas patraukė paslaugų industrija ar galimybė nuolat keliauti?

Kaip ir minėjau, aviacija man visada buvo prie širdies. Žinojau, kad skrydžių palydovo pareigos būtų realiausias šansas dirbti šioje sferoje. O ir galimybė gyventi viešbučiuose, už kuriuos pats susimokėti negalėčiau, gauti dienpinigius, pamiršti sąskaitas už butą, nesirūpinti transportu į darbą, galimybe atostogauti bet kur pasaulyje bent kartą per porą mėnesių ir už visa tai gauti atlyginimą… Kodėl gi netapus skrydžiu palydovu?

(Tomo asm. arch. nuotrauka)

Žinoma, viskas skamba labai gražiai, tačiau be visų mano paminėtų pliusų yra nemažai minusų, kuriuos labai lengva ignoruoti bandant sukurti nerūpestingo gyvenimo iliuziją. Suformuoti ir išlaikyti sveiką ir aktyvų socialinio gyvenimo mikroklimatą yra labai sunku. Žmonėms žemėje nuovargis, su kuriuo mums tenka susidurti, yra nepažįstamas. Kartais po skrydžio viduje jautiesi visiškai miręs. Darai savo darbą su priklijuota šypsena veide, bet viduje yra absoliučiai tuščia. Vienišumas – dar vienas dalykas, kurį tenka gana dažnai išgyventi. Keliesi tada, kai visi eina miegoti, ir atvirkščiai. Stebi skrendančias šeimas, poras, draugus… Ir žinai, kad tavo diena baigsis viešbučio kambaryje su teliku ir maistu į kambarį. Nors mūsų bendruomenė yra nemaža (šiuo metu dirba apie 24 000 palydovų, ir skaičius turėtu padvigubėti iki 2020 metų), su kelionėje sutiktais kolegomis ryšį palaikyti sunku dėl skirtingų darbo grafikų. Greičiausiai kolegos, su kuriuo skrendi šiandien, daugiau nebesutiksi.

Dar skaičiuoji kilometrus ar kelionė į Šri Lanką ar kokį Seulą jau tapo kasdienybe? Ar pasaulis vis dar atrodo didelis?

Prieš pradėdamas dirbti danguje turėjau galimybę pažinti skirtingas pasaulio puses, tačiau tas pažinimas toli gražu nebuvo toks intensyvus kaip dabar. Mūsų planeta yra be galo nuostabi vieta, ir mane iki šiol stebina, kad žmonės dažnai neranda laiko ar pinigų keliauti. Tai turėtų būti daroma prieš nusiperkant brangų laikrodį ar rankinę… Tikriausiai ne visiems taip atrodo. Kilometrų nebeskaičiuoju, bet kiekvieną kartą džiaugiuosi savo tvarkaraštyje aptikęs naują miestą ar šalį. Šį mėnesį jau skridau į Melburną ir Oklandą. Dar laukia Ciurichas ir Mauricijus.

(Tomo asm. arch. nuotrauka)

Kaip vyko atranka? Tave pasitiko aštri konkurencija ar kandidatai visgi padeda vieni kitiems? Ar buvo pasitaikę nesklandumų, nesusipratimų, tiesiog absurdiškų įvykių? Kokie asmenybės (o gal veido) bruožai užtikrintų darbo vietą oro linijose?

Atranka gali atrodyti painiai, bet iš tiesų procesas paprastas. Teko susidurti su daugybės dokumentų pildymu, ko aš labiausiai pasaulyje nemėgstu. Buvau priverstas apsišarvuoti geležine kantrybe, nes prieš akis buvo daug laukimo. Pirmas žingsnis – paraiška internete. Užpildai ir lauki. Arba lauki atvirų durų dienos savo mieste. Yra tikimybė, kad būsi pakviestas tiesiai į antrąjį turą, kuriame vyksta grupinis interviu ir rengiamas anglų kalbos testas (lengviausias kalbos testas pasaulyje), ir išvengsi pirmojo turo, vadinamo open day. Aš jame dalyvavau Londone ir buvau vienas iš 500 kandidatų. Sėkmingai praėjęs šiuos du etapus esi kviečiamas į finalinį interviu, kuris trunka maždaug valandą.  Niekuo nesiskiria nuo bet kurio kito interviu. Visame šiame procese teks pristatyti nemažai nuotraukų.

Dėl konkurencijos jaudintis nereikėtų. Jeigu bus šimtas tinkamų kandidatų, tai visas šimtas ir gaus darbą. Reikėtų

atkreipti dėmesį į aprangos protokolą, merginoms – makiažą ir t. t. Tai, kaip atrodai ir elgiesi, gali viską ir (Tomo asm. arch. nuotrauka)nulemti. Apie visus ieškomus asmenybės bruožus galima lengvai sužinoti pasiskaičius kompanijos vertybes. Internetas pilnas patarimų, padedančių suprasti, kas, kaip ir kada.

Kompanija, kuriai dirbu, garsėja kandidatų skaičiumi. Per mokymus Dubajuje sutikau merginą, kuri darbą gavo iš
septinto bandymo. Teko matyti ir daugiau neįtikėtino pasišventimo. Per interviu mačiau žmones, kurie verkia ir puola į isteriją, kai sužino, kad nepateko į kitą turą. Sėkmės susilaukia apie 4 procentai kandidatų. Tačiau tai neturėtų atbaidyti. Man pavyko iš pirmo karto: reikia lašo sėkmės ir šiokio tokio pasiruošimo.

Esi nemažai keliavęs ir gyvenęs keliose valstybėse dar prieš pradėdamas dirbti skrydžių palydovu. Kuris miestas (ar valstybė) labiausiai atitiko tavo pasaulio suvokimą ir požiūrį?

Londonas. Londonas. Londonas. Viskas tame mieste sutapo su mano požiūriu.

Ar yra planas B? Ką veiktum, jei nedirbtum oro linijose? Ir kur gyventum?

Niekada neturėjau plano A, o apie B bijau net ir pagalvoti.

Kokiomis kūrybinėmis veiklomis dabar užsiimi?

Jos visada buvo tokios pačios. Mėgstu fotografuoti, truputį piešiu, truputį fantazuoju apie trobą Dzūkijos vienkiemy. Ir vis ieškau savo meilės. Nieko naujo.

Pasidalink su savais
Tweet about this on TwitterShare on FacebookShare on Google+Pin on PinterestEmail this to someoneBuffer this page

Mes norime papasakoti tavo istoriją ir drauge sukurti daug išprotėjusių projektų!
Kūrybinės komandos ieškok: mumsidomu@miestodziungles.lt arba +370 61453292