Aš jį Facebook‘e atradau labai netikėtai. Bet planuotai! Sunki savaitė, o pašnekovų stoką reikėjo gaivinti greitai ir neįprastai.

Naršiau draugų draugus, ir akys užkliuvo už šio ūsuoto žmogaus. Tuo metu apie Artūrą Murauską nežinojau nieko. Ničnieko. Paprašiau prisistatyti ir gavau daugiau nei 15 sakinių medžiagos sukurti klausimams.

Prieš porą savaičių baigiu muzikinio teatro, kitaip miuziklo studijas. Taigi dabar esu diplomuotas aktorius, kuris dar dainuoja ir šoka. Esu nufilmavęs pora vaizdo klipų, suorganizavęs gatvės performansą, prieš praėjusias Kalėdas išleidau savo surežisuotą miuziklą, filmavausi serialuose, kino filmuose, reklamose.

O šiuo metu kuriu muziką ir mokausi grot pianinu. Šiaip studijuot pradėjau labai vėlai. Aš įstojau tada, kai mano klasiokai jau gavo bakalauro diplomus. Taigi iki studijų gyvenau pora metų Londone, daug keliavau po Europą, Rusiją bei šiek tiek rytuose. Mėgstu klasikinę, filosofinę bei ezoterinę literatūrą. Škėma man irgi visai nieko. Anksčiau labai mėgau vakarėlius ir buvimą iki paryčių, bet dabar jau kažkaip labai renkuosi. Nelabai man patinka atmosfera klubuose. Čia pagal analogiją –  jei paauglystėj nebuvo svarbu ką gerti, kad tik trenktų per galvą, tai dabar verčiau brangų, taurų gėrimą pasmaguriaut. Atrašė man jis.

Taip gimė „pokalbis“ Facebook. Gaila, kad tik sulaukusi atsakymų supratau, kad reikėjo klausti šiek tiek kitų dalykų. Šiek tiek kitaip.

Bet sakyčiau, kad pirmai pažinčiai visai gerai. O ateityje tikrai gyvai susitiksiu su ūsuotu aktoriumi. Štai taip aš jį „užsivadinau“ Word‘o faile.

Bobutės sakytų, kad po mokyklos nuėjote šunkeliais. Kodėl neskubėjote studijuoti?

Sutinku. Dar visai neseniai buvo manoma, kad iš karto po mokyklos reikia stoti. Na, bet laikai keičiasi.

Nestojau, nes nežinojau, ką noriu studijuoti, o studijuoti bet ką, kad tik gaučiau diplomą, nebuvo mano prioritetas.

Kaip ir kodėl po mokyklos atsidūrėte Londone?

Londone ieškojau savęs. Ir, tiesą pasakius, atradau. Pradžioje dirbau labai įvairius darbus: nuo statybų iki pardavimo vadybininko, bet kartą naktį važiuojant metro man į galvą šovė mintis, kad noriu savo gyvenimą sieti su teatru. Tai nebuvo konkretus įsivaizdavimas, kad aš aktorius ar dainininkas, o kažkokia abstrakti mintis.

Sakote: „keliavau po Europą ir t.t.“. Tai visada įdomu sužinoti, kaip? Iš kokių lėšų?

Keliavau įvairiai. Pradėjau nuo keliavimo autostopu, o tokiam būdui labai daug pinigų nereikia. Žinoma, taip keliaujant daug komforto nepatirsi. Teko ir gatvėse už paminklo miesto centre pamiegoti, ir skvotuose, kur visuomenės outsaideriai gyvena. Na, čia tik pora vietų.

Po truputį išmokau užsidirbti kelionėms. Gyveni ir mokaisi. Ir kai labai nori, pinigai atsiranda. Bet dabar jau tikrai nekeliaučiau autostopu.

Ar dabar galite pasakyti, kad tų visų kelionių reikėjo? Vertėjo? O gal dabar iš karto rinktumėtės stabilų gyvenimo  būdą?

Sunku pasakyti ar reikėjo, bet tikrai nesigailiu. Daug pamačiau, daug patyriau. Turėsiu, ką anūkams papasakot. Be to, kelionės labai praplečia akiratį.

Stabilaus gyvenimo tikrai nesurinkčiau. Mano prigimtis kitokia.

 

Aktoriumi tapote ar buvote? T.y ar noras vaidinti atsirado netikėtai, o gal tai norėjote daryti nuo mažumės?

Buvimas scenoje man „įvyko“. Nelankiau jokių dramos būrelių. Tik vėliau pradėjau sieti savo ateitį su scena.

Kuriam žanrui – komedijai, dramai ir t.t. – esate sukurtas?

Dar negalėčiau savęs priskirti prie kažkokio žanro, ir nenorėčiau. Nenorėčiau būti aktorius, kurį atsimena dėl kažkokio vieno vaidmens, kuris jam labai „gavosi“, ir tada ima visus kitus darbus lyginti su pastaruoju. Labai retai būna, kad aktorius nusimeta kažkokią pripildytą etiketę.

Ar tokia asmenybė, kokia esate dabar, susiformavo jau nuo paauglystės. Ar įvyko kažkoks ryškus lūžis?

Nelabai prisimenu kažkokio stipraus lūžio, kuris būtų visiškai pakeitęs mano gyvenimą. Tačiau pokytis,  koks buvau anksčiau ir koks esu dabar, yra labai didelis. Tie pokyčiai ir dabar vyksta, tikiuosi nesustos iki gyvenimo galo.

Na, tarkim iš prigimties aš esu intravertiška asmenybė, man patinka pabūti vienumoje, ir tai manęs netrikdo, atvirkščiai, tai mane pakrauna, tačiau dėl susiklosčiusių aplinkybių man reikėjo išsiugdyti ekstravertiškumą. Todėl dabar, kai man reikia, aš galiu laisvai bendraut su žmonėmis ir būti labai komunikabilus. Tai – kaip įrankis. Štai, kaip aš tai pavadinčiau. Aš tikiu, kad kaip galima išmokt važiuot riedučiais, taip pat galima išmokt nesiskųsti savo „didelėmis“ problemomis ar mylėt savo tėvus, kad ir ką jie bedarytų, nes jie yra tėvai.

Kuriam sostinės tipui – hipsteriui, menininkui, heiteriui ar dar kokiems – save priskirtumėte?

Nepriskirčiau savęs jokiam tipui. Kam čia lipdyt ant savęs kažkokią etiketę. Aš net nežinau, kas tie Heiteriai.. bet suprantu, kad heiteris, tai nuo žodžio „hate“ t.y. nekęsti. Įdomus tipas. Toks nekentėjas. Juokinga. Čia gal nauja nihilizmo išraiška. Nežinau.

Ūsai – įvaizdžio dalis ar tam tikras pareiškimas?

Ūsai – įvaizdžio dalis. Bandžiau pagalvot, koks čia galėtų būti pareiškimas, bet tik labai absurdiški gavosi. Bet tai jau butų netiesa.

Įdomi dalis apie linksminimąsi iki paryčių. Tai kas nutiko, kad tūsų vilko dabar kitokios vertybės?

Hm, tiesiog atsibodo tie vakarėliai. Jie visi vyksta pagal labai panašų scenarijų. O kai tai supratau, pasidarė labai liūdna. Daugelis žmonių juk linksminasi, kad nuimtų įtampą. Jie penkias dienas dirba, dažniausiai nemėgstamą darbą, o atėjus penktadieniui stengiasi viską pamiršti ir atsijungti nuo to – per alkoholį, šokius ir muziką.

Mano atvejis šiek tiek kitoks. Man tiesiog patiko linksmintis. Bet, kaip rašiau anksčiau, tiesiog tapo labai neįdomu. Ir muzika man nelabai patinka, kurią dabar groja. Anksčiau ji kitokia buvo. O kokia buvo ir kokia yra paaiškinti negaliu 😀

Va, supratau. Aš labai daug šokdavau. Ir galvoje visada matydavau, na, matau ir iki šiol, muzikos pulsavimą t.y. tokia linija besitęsiančią toli į horizontą, o ant jos tokius burbuliukus, kurie reiškia stipriąsias takto dalis, ir aš į jas tiesiog taikydavau įvairius žingsnelius. O dabar ta muzika… tokia…

Ar mėgstate moralizuoti? Nes jei galėtumėte,  pasakykite, kas labiausiai visuomenėje, žmonėse užknisa?

Nieko nenoriu moralizuoti, tiesiog noriu pasidalinti pastebėjimais, kurie mane neramina. Gal prieš kokius keturis ar tris metus buvo labai ilga žiema. Iki balandžio vidurio buvo sniegas ir šaltis. Tada per vieną naktį oras atšilo nuo -15 iki + 12 ir kažkas įvyko, visas miestas ėmė linksmintis. Kiekvieną vakarą visas senamiestis ir centras buvo pilnas žmonių, atrodė, kad vyksta kažkokia didelė šventė.

Visa tai žinau, nes dirbau naktiniu vairuotoju, ir kiekvieną vakarą, kažkur apie 22:50 važinėdavau per visą senamiestį. Ir nuo to laiko naktiniame Vilniaus gyvenime įvyko lūžis. Aš kalbu apie „dragsu“, tokių kaip ekstazi, mdma ir kitų, atėjimą į vilniečių savaitgalį. Aš galiu išsakyt apie tai savo nuomonę, nes apie šiuos „preparatus“ žinau ne iš knygelių. If you know what I mean. Taigi, aš iš tiesų sunerimęs tokiu masiniu dalyku, šia „dragsu“ banga. Sutinku, kad kai kurie žmonės tai daro, nes jiems tai patinka, jie gali tai daryti, o gali ir ne. Bet daugelis –  neturi. Jie tiesiog taip bando pasimiršti apie savo problemas. Galbūt dėl to, kad nelabai yra kuo tikėt, nėra kažkokios krypties, kurią galėtum sekti.

Kuo gyvenimas jus labiausiai žavi?

Gyvenimu.

O dar gyvenime žavi naujumas, pokyčiai, ypač vidiniai, atradimai, suvokimai ir draugai. Nežinau, viskas gali mane žavėti. Aš šiaip džiaugiuosi gyvenimu. Kas ten žino, kiek ten beliko.

Pasidalink su savais
Tweet about this on TwitterShare on FacebookShare on Google+Pin on PinterestEmail this to someoneBuffer this page

Mes norime papasakoti tavo istoriją ir drauge sukurti daug išprotėjusių projektų!
Kūrybinės komandos ieškok: mumsidomu@miestodziungles.lt arba +370 61453292