Interviu iš praeities
2015 m.

Esu tikras – jei esi scroll‘intojas, praėjusių metų pavasarį Facebooke pastebėjai #mannedzin video su Jonu Basanavičiumi, o kur kas anksčiau ir A. Užkalnio ar Beatos Nicholson portretus, sukurtus iš prieskonių ar šokolado. Esu tikras, kad žinai, ką veikia menininkė, kūrėja, dizainerė – kūrybininkė Jolita Vaitkutė. Juk apie šią jauną ir talentingą merginą skandavo visos žiniasklaidos priemonės! O, susiklosčius netikėtoms aplinkybėms, turėjau galimybę su Jolita pasikalbėti ir aš.

Prieš mudviejų susitikimą maniau, jog pokalbis „suguls“ į gana įprastos formos interviu. Tačiau, jau pašnekesio pradžioje, šitą mintį pasiunčiau labai labai toli. Paskaitą „Kaip valdyti savo kūrybiškumą“ vedusi Jolita puikiai valdo ir kalbėjimo meną. Man nė nereikėjo užduoti klausimų!  Na, tik vieną: „Gal gali papasakoti apie save viską, pradėdama nuo pačios pradžios?“

Ši 19-kos (red. past.: dabar 20) metų dama yra ne tik iškalbinga, talentinga, kasdien savo veikloje vis didesne profesionale tampanti mergina. Ji – subrendusi, daug išmananti ir tvirtą nuomonę turinti asmenybė. Visų pirma, negalėjau patikėti, kad už mane jaunesnis žmogus geba šitaip motyvuoti ir dar kažko naujo išmokyti. Vėliau džiaugiausi, kad Jolita nebijo savo sėkmės ir nesiparina, kad gali būti palaikyta arogantiška – ji tiesiog žino, kad ji savo profesinėje srityje yra labai gera!

Daugiau nekomentuosiu. Jolita Vaitkutė šiame straipsnyje puikiai kalba už mus abu. Tiesa, nesustoki skaityti, jei kalba pasirodys diplomatiška (Jolita manė tapsianti politike!), ji papasakos daug labai svarbių dalykų, kurie pravers kiekvienam, siekiančiam užsibrėžtų tikslų. Arba paskatins tikslus kurti ir įgyvendinti. Kviečiu susipažinti:

„Esu kilusi iš Joniškio ir ten gyvenau iki praėjusių metų birželio. Po abitūros egzaminų atvykau į Vilnių, kur iš karto pradėjau savo darbo praktiką. Viskas prasidėjo nuo to…

Jolita Vaitkutė  Būdama gal ketvirtoje klasėje, parašiau pirmąjį savo eilėraštį, kuris laimėjo  respublikinį konkursą. Vėliau (stipriai patikėjusi savo jėgomis, gal net perdėtai)  tapau literatų klubo nare – ten buvau apsupta vien vyresnių žmonių, kurie mane  ugdė ir augino. Tuo metu labai daug rašiau ir tikėjausi, kad su šia veikla siesiu  savo gyvenimą. Šitai mane atvedė į jaunimo organizacijų sąjungą „Apskritas  stalas“.  Jame kurį laiką buvau prezidente ir jaunimo tarybos pirmininke.  Tuomet sekė LMP (Lietuvos mokinių parlamentas), Lietuvos moksleivių  sąjunga… na, ir planavau tapti politike.

Užsiėmiau jaunimo politika ir galvodavau kaip tiems dėdėms „duoti į skudurus“, dirbau su jaunimo švietimu, socialinės integracijos institutu… Dariau daug dalykų, susijusių su visuomene ir save ateityje įsivaizdavau kaip jaunimo lyderę, iniciatyvų, renginių organizatore. Beje, dar vis organizuoju gan underground‘inį festivalį „Saulėtosios naktys“ – šiemet jam sukanka jau aštuoneri metai. Šis renginys kiekvieną rugpjūtį vyksta sodyboje, kurioje susirenka apytiksliai  tūkstantis žmonių.

Visi mano užsiėmimai daugiau ar mažiau nebuvo susiję su vizualu. Tačiau veikiau ir kitus dalykus: piešiau ir Jolita Vaitkutė
trylikos metų baigiau meno mokyklą. Taip atradau vizualųjį meną. Besimokydama gimnazijoje galvojau, kad iki jos baigimo turiu viską, ką įmanoma, nuveikti ir atrasti save, sužinoti, kuria linkme turėčiau eiti toliau.

Šiuo metu man yra devyniolika metų, esu patyrusi ir išmokusi daug dalykų. Galėčiau pasakoti apie tai, kaip išgyvena priklausomybių turintys žmonės, nes yra tekę vykti  į Visagino reabilitacijos centrą, kur susitikau su nuo heroino priklausomais pacientais ir klausiausi  jų istorijų. Galėčiau pasakoti ir apie tai, kaip su ministrais, įvairiais politikais diskutuodavome ir kurdavome tobulesnio švietimo vizijas.

Taigi, gyvenimo pažinimo spektras buvo iš tiesų platus. Tai padėjo suprasti, kad pati turiu mintį, kojas, rankas, tiksliau, turiu galią kurti. Niekada nenorėjau tapti kūrėja, kurios darbai eksponuojami nieko nereiškiančiose galerijose į kurią žmonės ateina tiesiog pasigrožėti. Norėjau, kad mano kūrinys siųstų žinutę, skatintų galvoti.

Iki mokyklos baigimo buvau atradusi ir susikūrusi sau nišą, todėl jaučiausi gana „kietas“ vaikas. Tuo metu jau žinojau, kad esu gera savo srity ir ką noriu daryti, todėl gaišti laiką vasaros atostogoms nemačiau prasmės. Dar besiruošdama brandos egzaminams išsiunčiau savo portfolio kiečiausioms reklamos agentūroms bei production house’ams, nes norėjau po abitūros pradėti praktiką. Kitą dieną man paskambino iš agentūros, į kurią patekti norėjau labiausiai, ir pakvietė atvykti pasikalbėti! Pokalbis praėjo sėkmingai, tad pamaniau „velniop akademizmą, aš noriu čia būti“. Na, ir, nepraėjus nei porai dienų nuo paskutinio egzamino, išvykau į Vilnių.“

Jolita Vaitkutė  MENINIS INTARPAS: Jolita netikėtai pabeldžia į kavinės  langą. Kitoje  jo pusėje – vyrukas, vilkintis „Man ne  dzin“džemperį. Mergina plačiai jam šypsodamasi mojuoja į viršų  iškeltais nykščiais, taip rodydama, jog džiaugiasi, kad praeivis  palaiko „Man ne dzin“ iniciatyvą. Už sekundės tas pats vyrukas  jau stovi greta mūsų, Jolita su juo „persimeta“ keliais žodžiais  apie tai, jog reikia balsuoti ir apie tai garsiai kalbėti. Situacija  pasirodė žavi. Tęskime Jolitos pasakojimą.

„Vėliau įstojau į grafinio dizaino specialybę kolegijoje, bet ten  ilgai neužsibuvau. Sėkmingai tęsiau savo veiklą tiek reklamos  agentūroje ir studijoje, tiek dirbdama su savo projektais, kartas  nuo karto paragaudama „laisvo samdinio“ duonos. Kūriau vis  didesniems projektams, tad jau turiu ir komunikacijos  vadybininkės, ir dizainerės – kūrybininkės patirties.

Grįžkime prie to, jog dabar dirbu agentūroje. Ir, nors ta pati  ofiso kėdė ankstesnėje darbovietėje mane buvo ėmusi varžyti,  dabar darbą įmonėje žvelgiu kaip į discipliną, kuri karjeroje yra  ypatingai svarbi. Po darbo imuosi savo projektų kūrimo. Turbūt  daugelis pastebėjo facebook‘e išplitusį video „Man ne dzin“  su  Basanavičiumi iš susukto popieriaus – sukūriau šią 3D projekciją, kai LiJOT (Lietuvos jaunimo organizacijų taryba) mane pakvietė prisidėti prie politinio aktyvumo skatinimo projekto. Ką apie mano veiklą sako tėvai? Jie nėra menininkai, tad nenuostabu, kad jiems sunkiai sekasi mane suprasti. Kai vaikas ant palangės iš šaltibarščių ima piešti gerbiamą Prezidentę Dalią Grybauskaitę, pirma tėvams šovusi į galvą mintis būna „wtf???“

Jolita Vaitkutė

Kokie ateities planai? Vienas mano projektų – „Litai“, su šia idėja judu į priekį. Taip pat Noriu būti art direktore ir įkurti savo studiją. Šiuo metu ruošiuosi kelionei į trečią pagal dydį Pasaulyje parodą „Expo 2015 Milano“, vykstančią kas tris metus. Joje dalyvauja visos valstybės ir demonstruoja, ką savo šalyje turi geriausio. Į Milaną vykti mane pakvietė Lietuvos Respublikos Aplinkos ministerija. Šis pakvietimas man – labai svarbus laiptelis. Todėl jau pradedu planuoti komunikaciją apie save kitoms šalims.

Esamuoju laiku mano veikla tampa worldwide: neseniai skambino toks bičas iš Stokholmo, spaudos ir televizijos asociacijos ir nori atskristi į Lietuvą vien tam, kad apie mane parengtų reportažą. Apie mano veiklą taip pat rašė ir žurnalas, turintis apie 20 milijonų unikalių skaitytojų.

Jolita Vaitkutė

Svarbiausia – aistra tam, ką darai. Kai imi abejoti – negali abejonių demonstruoti kitiems, priešingai. Privalai garsiai šaukti apie tai, kaip aklai tiki savo idėja. Taip, tai daryti turi net tada, kai atsiranda trukdžių, galinčių per sekundę sugriauti tavo planus.

Aš nuoširdžiai nesuprantu žmonių, kurie gyvenime tiesiog chill‘ina. Negalima tiesiog stovėti vietoje, nes tai reiškia tik vieną: kol tu stovi, kiti eina į priekį, vadinasi, tu eini atgal. Logiška, ar ne? Todėl visiškai nematau prasmės kiekvieną penktadienį eiti tūsinti. Nors tūsinti – nieko blogo, tačiau vakarėliai, išskyrus labai laikiną gerą emociją, tavo asmenybei visiškai nieko neduoda. Jeigu netobulėji kaip asmenybė, vadinasi, vegetuoji.

Tam, kad judėtum į priekį, labai svarbu teisingai pasirinkti tave supančius žmones, nes bendravimas su jais nėra tiesiog komunikavimas – iš bendravimo su vienu ar kitu žmogumi turi kažką pasiimti. Geriau nedalinti savęs visai nei dalinti bet kam.

Jolita Vaitkutė  Galbūt skamba kiek egoistiškai, tačiau, susikoncentravęs ties    judėjimu į priekį ir tam priimdamas teisingus sprendimus, tampi žmogumi – sraigteliu, kuris išjudina daugiau žmonių – sraigtelių ir šio mechanizmo dėka vyksta geri, naudingi ir gražūs dalykai.

Žmonės taip pat turi suprasti, jog idėjos materializuotis ima tik  tada, kai supranti, jog tai, ką sugalvojai, iš tiesų įgyvendinama. O  tam, kad nenustotum tobulėti, pasiekus vieną tikslą, būtina išsikelti  kitą ir kryptingai jo siekti. Žinoma, tai sugeba tik tie žmonės, kurie  supranta, kaip svarbu yra save ugdyti.

Reikia save motyvuoti? Susidaryk padarytų didelių ir mažesnių  projektų planą. Jis tikrai džiugins ir skatins padaryti dar daugiau.  Trūksta laiko? Išmok jį planuoti  – tai labai labai svarbu.  Su‘fail‘inai? Labai banali frazė, bet, kas mūsų nenužudo – padaro  stipresniais. Pamenu, po avarijos guliu reanimacijoje, į palatą ateina  sesutė ir ima begalę kraujo tyrimams. Ėmiau inkšti, kad skauda.  Tačiau sesutė man priminė tą banalią, nuvalkiotą frazę ir supratau:  Ką reiškia tie dideli kūno skausmai, švirkštų dūriai – juk visa tai  praeis! Išgijusi atsikelsiu ir varysiu toliau!

Norėjau pasakyti, kad kiekvienas savo srityje gali būti geriausias. O,  ar tapsi geriausiu priklauso tik nuo to, ar iš tiesų degi dideliu noru.“

Nuotr. aut.: Jolitos studijines nuotraukas sukūrė „FOTOLOBIS“ komanda.

Pasidalink su savais
Tweet about this on TwitterShare on FacebookShare on Google+Pin on PinterestEmail this to someoneBuffer this page

Mes norime papasakoti tavo istoriją ir drauge sukurti daug išprotėjusių projektų!
Kūrybinės komandos ieškok: mumsidomu@miestodziungles.lt arba +370 61453292