Tiek viešo susijaudinimo dėl „išėjimo į areną“… Padiktuoti klausimai „ar surinks žmonių, ar yra fiasko tikimybė?“ ėmė galvą prieš koncertą kvaršinti galiausiai ir man. Jaučiu gėdą, kad įsileidau tokias abejones, nes seniai norisi vemti nuo atlikėjų populiarumo vertinimo pagal surinktą gerbėjų kiekį vienoje Lietuvos arenų. Ok, ok, skaičiai visada svarbūs, o ėjimas drąsus. Bet R KUBU buvo ne tik apie areną, chebra, labai smarkiai šis pasirodymas buvo apie idėjos (ne)formatą.

Kažkaip vis dažniau norisi išspjauti muzikantų vertinimą tomis didelėmis, garso skambesiu tuščią konservų skardinę primenančiomis erdvėmis. Tas big deal shitstormas, atrodo, nori užgožti muzikos esmę. Jokia paslaptis, kad lokacijos pasirinkimas vienaip ar kitaip prisidėjo prie pareiškimo, kad jauni roko kultūros atstovai muzikos istorijoje paliko naują ir svarbų įspaudą. Tačiau atsiribokime nuo šito išpūsto burbulo, vadinamo drąsiu ėjimu, alternatyvaus roko eksperimentu ir t.t…

Ruošiantis į solinį ba., Colours of Bubbles ar Freaks on Floor koncą visada apimdavo pasitikėjimo jausmas – bus gerai, nes scenoje jie atiduos visą savo energiją, širdį ir įves į transą kosminėmis vibracijomis.  kiekvienas šių roko grupių pasirodymas viršydavo lūkesčius. Bet R KUBU buvo VIRŠ VISKO.

Justino Jaručio veidas nuo jėgos, kartais atrodė, tuoj suplyš. Be svarbių statement’ų neapsieinantis Benas Aleksandravičius savo įsitikinimus įtvirtino kiekviename sudainuotame žodyje. Colours of Bubbles mane visada perkelia į kitą dimensiją – šis kartas tikrai ne išimtis, tik išnešė dar tris kartus stipriau. Visi grupių nariai tvirtai stovėjo scenoje lyg jos vilkai, todėl, prašau, nustokit kartoti „Jie tikrai jauni atlikėjai, bet padarė gerai“.

Stebint tai, kas vyksta ant (ir šalia) scenos, buvo sudėtinga išsitaškyti šokant, nes nesinorėjo nei sekundei akių atitraukti nuo tos nuoširdumo bombos, be pertraukų sprogstančios atlikėjų veiduose ir judesiuose. Sceną visos trys grupės dalijosi pagal kruopščiai apgalvotą set list’ą, tačiau, apibendrinant atmosferą, atrodė, kad jie grupė – viena. Supraskite mane teisingai – kūrybos išskirtinumai, savaime suprantama, yra labai aiškūs. Bet kilo mintis, kad šie žmonės ne tik kvėpuoja bendromis idėjomis, ta pačia muzika, bet ir gyvena tame pačiame bute tarsi šeima. Net norisi apsieiti be nuomonės, kas vis dėlto buvo natūraliai stipriausiais lyderis šiame koncerte.

Damų liemenėlės atlikėjams po kojomis, grūstis prie scenos, masiškai skanduojami dainų žodžiai, pro šviesos, vokalistas ant gerbėjų rankų, vokalistas fanų masės viduryje… Ką čia dar detalizuoti. Nu nerealiai. Tiesa, pasirodė, kad klausytojai neatidavė net pusės savo energijos palyginus su tuo, kiek jos ištransliavo muzikantai. Bet pasižiūrėjus Dominyko Blizniko, Ba. klipų kūrėjo, sneak peek’ą kaipmat persigalvojau. Pabandau fb video užlinkinti ČIA, tikiuosi, jums bus pasiekiamaa.

Tik aš baisiai nekenčiu tų arenų. Tuščios kėdės, turiu pripažinti, nužudė. Išvis, kokios dar kėdės roko koncerte?

Ačiū Colours of Bubbles, ačiū Ba., ačiū Freaks on Floor. Neįmanoma jūsų, bepročiai, nemylėt!

Apdovanojimai už fotkių grožį goes to Vataitas Photography.

 

Pasidalink su savais
Tweet about this on TwitterShare on FacebookShare on Google+Pin on PinterestEmail this to someoneBuffer this page

Mes norime papasakoti tavo istoriją ir drauge sukurti daug išprotėjusių projektų!
Kūrybinės komandos ieškok: mumsidomu@miestodziungles.lt arba +370 61453292