Jau dvi dešimtis gyvenimo aš nužygiavau. Pirmieji aštuoniolika nebuvo tokie mano gležniems pečiams nepakeliami, kaip dažnai pasirodydavo. Sunkiausi – pastarieji dveji. Naujas miestas, palikta šeima, namai, artima aplinka, mylimi ir mylintys veidai. O ką jau kalbėti apie ant lėkštutės patiektus pietus, išskalbtus drabužius, pilną šaldytuvą maisto ir stalčius įvairiausių „skaniukų“. Dabar to nėra – viskas svetima, visko daug, viskas krito ant mano pečių. Šį kartą tikrai.

Jaučiuosi atsiskyrus, savarankiška ir pagaliau „didelė“ mergaitė. Pripažįstu, to tiesiog geidžiau. Būti atsakinga tik už save, turėti savą kampą, pajausti laisvę nuo tėvų. Jie niekada nebuvo blogi, bet tokia mūsų prigimtis – taip surėdytas pasaulis. Bene kiekvienas studentas, žinantis, jog paliks namus užnugary, apie tokią laisvę tyliai svajoja. Nors aš šaukiau garsiai. Ne balsu, bet širdimi.

Kiek man džiugesio suteikė suvokimas, kad pagaliau susikroviau savo mantą ir ji su manimi keliaus į didelį miestą.

Kvailai ir keistai gyvenimas pasisuko. Baisiai norėjau skristi su vėju, eiti ir daryti, matyti ir ieškoti, surasti. Bet širdis traukė atgal, matyt, ji ten paliko.

Pripratau prie to. Viena koja būti čia, kita – provincijoje. Tačiau šiame mieste, kur knibždėte knibdža žmonių, kur visi tokie skirtingi ir pažįstamą retai sutiksi gatvėje, kur vis dar laukia nematytos vietos, kur dar reikia navigacijos pasiekti tam tikras lokacijas, jaučiuosi ir laiminga, ir vieniša. Lyg ir esu suaugusi. Gaminuosi valgyti, kriokiu iš parduotuvių sunkiausius krepšius, moku mokesčius, skalbiuosi rūbus.  Juokingiausia – grįžusi pati dalinu patarimus tėvams, dažnai ir pabaru juos.

Kita vertus, ten, grįžusi į mylimą guolį – esu vaikas. Ne kiek esu, bet kiek jaučiuosi. Ne dėl to, kad tėvai pasirūpina, nes taip, jie tai padaro ir ačiū jiems, bet todėl, nes ten liko tas mano gyvenimo etapas, kai buvau vaikas. Čia panašiai, kaip žaidime, kai yra „leveliai“ – pirmuosius jau praėjau ir palikau. Sunkesnius turiu dabar, kai esu viena.

Žmonės kartoja, kad esu suaugusi, nes man dvidešimt. Bet seniai praradau tikėjimą, kad metai kažką pernelyg daug lemia. Taip, tik sulaukę pilnametystės galime išsilaikyti vairuotojo pažymėjimą, pirkti alkoholinius gėrimus bei legaliai juos vartoti (ir t.t.). Bet argi nesėdame už mašinos vairo anksčiau? Dar būdami „todleriai“ užsirangome ant tėčių ir „vairuojame“ kaimo keleliais. Čia tik vienas iš daugelio pavydžių.

Mes visi per daug skirtingi, kad skaičius papasakotų mūsų istoriją, apibrėžtų mūsų galimybes, nusakytų mūsų charakterį ir pomėgius. Vienas dvidešimties jau turi šeimą, kitas – dar gyvena su šeima, trečias – keliauja aplink pasaulį, o, pavyzdžiui, aš – studijuoju, dirbu, o laisvą laiką skiriu draugams, tėvams ir knygoms.

Galbūt kiekvieno mintyse esti konkretus didelis raudonas brūkšnys, pažymintis ribą, kada, va, turime užaugti, nusipirkti mašiną, butą, surasti gerai apmokamą darbą ir, be abejo, gyvenimo meilę. Tačiau realybė – ne filmas, ne pasaka. Ji yra kur kas sudėtingesnė – užaugame ne tada, kai privalome ar kai suplanuojame užaugti.

Abejoju, ar yra viena akimirka, kuri lemia mūsų brandą, mūsų tapsmą suaugusiais. Čia kaip skaniam pyragui – reikia keleto sluoksnių, kol pasiekiamas geriausias rezultatas. Taip ir žmonės, argi ne? Patirtys kraunasi viena ant kitos, ir, galiausiai, visai po truputį, lemia mūsų virsmą „dėdėmis ir tetomis“, į kurį aplinkiniai jau kreipiasi „jūs“, o ne „tu“. Širdy pajaučiame, bet kiekvienas skirtingai ir tikriausiai ne visi iš karto.

 

 

 

Pasidalink su savais
Tweet about this on TwitterShare on FacebookShare on Google+Pin on PinterestEmail this to someoneBuffer this page

Mes norime papasakoti tavo istoriją ir drauge sukurti daug išprotėjusių projektų!
Kūrybinės komandos ieškok: mumsidomu@miestodziungles.lt arba +370 61453292