Knygos ir filmai mus, mergaites, išmokė ieškoti princo ant balto žirgo. Na, nebūtinai su žirgu, bet tikrai tokio, kuris tiktų tiek mamai, tiek tėčiui. Tokio, kuris stebintų nepriekaištingomis manieromis, būtų gerai išauklėtas. Juk ir dabar, paklausus dailiosios lyties atstovių, kokį vyrą šalia savęs įsivaizduoja, reta kuri pamirštų paminėti kostiumą, kaip vieną svarbiausių vyro „detalių“.

Tiesa, jei pačios dukros nepripažįsta, tai jų mamas tikrai žavi vaikinai, gebantys užleisti vietą, atitraukti kėdę restorane, panešti pirkinių krepšelius ar atidaryti duris, praleidžiant damą.

Girdėjau, kad tos durys atidaromos ir moterys praleidžiamos tam, jog vyrai galėtų paganyti akis į merginos apvalumus. Kiek tame tiesos, nežinau. Bet peršasi mintis, kad tokiu atveju žiemą dėl ilgų paltų ir kailių niekas tų durų neatidarinėja.

Vis dėlto įdomu, kiek dar tokių džentelmenų beliko? O gal populiacija toli gražu nenyksta, tiesiog jie gerai slepiasi?

Sužinoti tikriausiai nepavyks, apklausų nedarysiu, grafikų nebraižysiu, statistikos departamento duomenų taip pat nepateiksiu. Keblus ir amžinas čia klausimas, beveik kaip Hamleto „būti ar nebūti?“.

Užsienyje žmonės draugiškesni. Tikriausiai kas trečias žmogus yra pasidalinęs tokia patirtimi. Taip, tai tikrų tikriausia tiesa: ten daugiau šypsenų, seksualumo, spalvotų plaukų, netvarkingų aprangų ir t.t. Vyrai ten irgi kitokie – paklaus, kaip tau sekasi, išdrįs užkalbinti, nesusidarę įspūdžio iš tavo šukuosenos ar makiažo kiekio. Kodėl? Jei kalbėtume apie šiltas šalis, tai dėl karšto oro jie tokie atsipūtę, kad jiems paprasčiausiai nerūpės. Čia tik spėjimai, į galvas neįlįsi.

Tačiau dabar grįžkime į Lietuvėlę.

Aną dieną susidūriau su įdomia situacija. Grįžusi iš provincijos parsitempiau daug daiktų, kurie tūnojo lagamine. Ten tilpo ir garderobas, ir mamytės kepiniai. Snigo. Nešti buvo sunku, ypač laiptais, kol pasiekiau namo duris. Prie laiptinės susidūriau su dviem vaikais ir jų motina, jie taip pat nestokojo maišų šalimais savęs.

Pagalvojau, kad pro duris prasmuksiu su jais. Išvengsiu ilgo kuitimosi kuprinėje, beieškant raktų su magnetu, reikalingo patekti į laiptinę. Štai ir atsidarė durys, sūnus jas prilaikė, mergaitė įsvirduliavo pirma, iš paskos – mama, ir tada atėjo berniuko eilė. Aš, mintyse dejuodama, kad vėl reikės gaudyti tas velniškai sunkias duris, šyptelėjau jam sakydama, kad žygiuotų pirmas.

Nepaisant mano siūlymų, jis buvo griežtas savo įsitikinimams, o gal tiesiog mandagus ir man pasakė: „Jūs“. Aišku, tuo metu pagalvojau, jog aš dar per jauna tokiam oficialiam kreipiniui, o gal man tiesiog laikas susitaikyti, kad jau kurį laiką esu peržengusi 18 metų ribą ir tai absoliučiai normalu.

Vėl nušokau.

Žodžiu, jis praleido mane. Ir man nuoširdžiai buvo keista. Keista ne dėl to, kad jis turėjo eiti kartu su šeima. Neįprasta, nes berniukas dar jaunas, juk mane dažnai vyresni ignoruoja, ypač mano amžiaus „vyrai“.

Kadangi mano tėvai atliko savo darbą – išmokė mane mandagumo – aš jam padėkojau ir nusitempiau daiktus į liftą. Čia mūsų keliai ir išsiskyrė.

Kitą dieną turėjau keliauti į paskaitas. Stotelėje ketinau lipti į atvykusį autobusą. Atsidarius transporto durims, pirmiau savęs praleidau bent penketą vaikinų. Realiai, manęs tai nenustebino.

Tiesiog mintyse automatiškai palyginau įvykius.

Tam vaikui nekilo jokių klausimų, jis nesudvejojo, o „vyrai“ net nepagalvojo apie galimus variantus, tik nesidairę nutipeno.

Čia tik viena istorija ir pavyzdys. Atsakymo į pradžioje keltus klausimus nepateiksiu, kadangi visi mes turim savas patirtis, tad geriausia kiekvienam žiūrėti per savo prizmę.

 

Pasidalink su savais
Tweet about this on TwitterShare on FacebookShare on Google+Pin on PinterestEmail this to someoneBuffer this page

Mes norime papasakoti tavo istoriją ir drauge sukurti daug išprotėjusių projektų!
Kūrybinės komandos ieškok: mumsidomu@miestodziungles.lt arba +370 61453292