Fotoaparatas man lyg draugas, kuris yra visada visada šalia. Draugas keliaujant, važiuojant į paskaitas, poilsiaujant ar netgi einant į miestą „tvarkyti reikalų“. Tik nesinorėjo jam įsipareigoti.

Kitaip tariant, nenorėjau, jog fotografija taptų kasdienybe. Galbūt gali iš to kilti ir teiginys „nei čia ji tau tiek daug reiškia, nei tau ji čia išvis patinka“. Tačiau ir reiškia, ir patinka. Tik absoliučioje laisvėje, kurioje pats sau esi ir dėstytojas, ir studentas, kur niekas nereikalauja laiku pristatyti privalomų darbų paskirta tema ar tiesiog išmanyti tam tikras teorijas. Todėl ir esu tik mėgėja, turinti tam tikras savo sukurtas taisykles bei teorijas.

Fotografija visa kaip procesas yra kažkas nepaprasto ir unikalaus. Dabar tarp jaunimo labai išpopuliarėjo analoginė fotografija. Kas fotografuoja namuose atrastais dar tėvų ar senelių turėtais juostiniais fotoaparatais, o kas nusipirkę dėvėtus senukus iš sendaikčių. Džiugu, jog šiuolaikinis jaunas žmogus grįžta prie to, nuo ko pradėjo mūsu Lietuvos fotografijos mokyklos vilkai daugiau nei prieš kelias dešimtis metų.

Neslėpsiu, mane taip pat sužavėjo analoginė fotografija ir įtraukė taip, jog beveik atsisveikinau su skaitmena… Kiekvieną kartą, užbaigus juostelę, išaušta didžiosios paslapties atskleidimo momentas – ryškinimas ir rezultatas, kuris visada būna lydimas jaudulio, kartais stebinantis, o kartais ir nuviliantis.

Aš dažniausiai susidomiu tuo, kas tiesiog kliūna į akis, pro ką galbūt neina praeiti nenuspaudus mygtuko. Pastatai, įvairios jų architektūros detalės, įvairūs šešėliai, atspindžiai. Taip pat ir žmonės, išskirtinai atrodantys, o galbūt užsiimantys kažkokia veikla, procese ar tiesiog išgyvenamame emocijų antplūdyje.

Vilniuje esu ne vietinė, todėl dauguma vietų man yra visiškai naujos, dar nepažintos ir paslaptingos. Todėl galbūt ši trauka visai suprantama – akims aplinka dar nauja ir šviežia. Labiausiai žavi senamiesčio architektūra, įvairios pastatų detalės, linijos, dideli langai, maži balkonėliai įvairiais suraitytais turėklais.

Mėgstu pasivaikščioti ir po Užupį, siauros gatvelės, nedideli namukai su vidiniais kiemais, langinės, atsilupinėjusios sienos kiemuose, o į kai kuriuos įžengęs tikrai nesuprasi, na, kad visgi esi mieste.

Gėlių darželiai, išdžiaustyti rūbai ant parištos skalbinių virvės, ant palangės išsidriebusi raina katė.  Žavinga. O ką jau kalbėti apie senas ryškiaspalves medines trobas, riogsančias tarp aukštų mūrinių daugiabučių… Vilniuje labai daug kontrastų, kurie tiesiog privalo būti įamžinti.

Ar aš stengiuosi užfiksuoti tai, ko kiti nepastebi? Ir taip ir ne. Gerai pagalvojus, juk negali žinoti ką ir kaip kiti žmonės mato ar pastebi. Galbūt tai, kas man pasirodė nauja, kitiems jau yra pažįstama.

Tikiu, jog mano pasirinktų objektų nuotraukų galima rasti ir pas kitus mėgėjus, rimtesnius fotografus. Ypatinga,  jei pasirinktais objektais tampa gerai žinomos gatvės ar pastatai. Nors kalbant apie žmonių fiksavimą – tai jau visai kitas reikalas. Juk žmogų galima sutikti pirmą ir paskutinį kartą, o jo išgyvenamos emocijos jau niekas nebeatkartos, ji bus viena ir vienintelė tokia, kurią tą minutę galbūt pastebėsiu tik aš. Todėl negaliu sakyti, jog stengiuosi fiksuoti tai, ko kiti visiškai nepastebi. Pasakysiu paprastai – fiksuoju tai, kas mane asmeniškai sudomina, paliečia ar galbūt net kelia jausmus čia ir dabar.

Man malonu būti tiek už objektyvo, tiek prieš jį. Nors būti už objektyvo, manau, yra žymiai sudėtingesnis ir daugiau pastangų reikalaujantis procesas.

Pasidalink su savais
Tweet about this on TwitterShare on FacebookShare on Google+Pin on PinterestEmail this to someoneBuffer this page

Mes norime papasakoti tavo istoriją ir drauge sukurti daug išprotėjusių projektų!
Kūrybinės komandos ieškok: mumsidomu@miestodziungles.lt arba +370 61453292